parazitològija (parazitai + gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas), mokslas, tiriantis parazitus ir parazitizmą kaip biologinį reiškinį. Parazitiniu gyvenimo būdu pasižyminčių organizmų yra visuose pagrindiniuose bestuburių gyvūnų taksonuose. Parazitologijos svarbiausios problemos: parazito, jo šeimininko ir aplinkos tarpusavio santykiai; parazito poveikis šeimininkui ir sąlygos, kuriomis šis poveikis reiškiasi; parazitų specifiškumas (prisitaikymas prie vienos šeimininko rūšies ar rūšių grupės), vystymosi ciklai, molekulinė biologija. Parazitologija skirstoma į bendrąją (tiria bendruosius parazitizmo dėsnius), veterinarinę (tiria gyvulių, paukščių ir žuvų parazitus), medicininę (tiria žmogaus parazitus), ekologinę ir evoliucinę (tiria, kaip parazitų fauna priklauso nuo šeimininko aplinkos ir jo fiziologinės būklės). Parazitologinių tyrimų sritis yra ne vien tik atskiros organizmų grupės, bet ir jų gyvenimo būdo ypatybės ir su juo susijusios ekologinės ir evoliucinės problemos. Parazitologija siejasi su imunologija, biochemija, molekuline biologija, genetika, ekologija, evoliucija ir kitais mokslais, naudojasi jų tyrimo metodais.

Duomenų apie parazitus yra Hipokrato ir Aristotelio raštuose. 17–18 a. buvo sukaupta daug tyrimo duomenų, atsirado naujų tyrimo metodų. F. Redi (Italija) įrodė, kad mėsoje esančios kirmėlės yra musių lervos ir taip paneigė ilgai vyravusias pažiūras, kad parazitai organizme atsiranda savaime. A. van Leeuwenhoekas (Olandija), naudodamasis mikroskopu, atrado ir aprašė Giardia (Lamblia) cistas išmatose. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje F. R. Schaudinnas ištyrė kokcidijų, V. Danilevskis (abu Rusija), R. Rossas (Didžioji Britanija), B. Grassi (Italija) – hemosporidijų, A. P. W. Thomas (D.idžioji Britanija) ir R. Leuckartas (Vokietija) – kepeninės siurbikės vystymosi ypatumus. 20 a. išaiškinti veiksniai, dėl kurių organizmas tampa parazito šeimininku; atlikta įvairių darbų iš parazitinių gyvūnų sistematikos ir faunistikos. Susikūrė parazitologų mokyklos: J. Pavlovskio, V. Dogelio, K. Skriabino (visi Rusija), C. M. Wenyono (Didžioji Britanija). 21 a. pradžioje plėtojami parazitinių organizmų molekulinės biologijos tyrimai, kuriami nauji vaistai ir gydymo metodai, rengiamos epidemiologinės studijos. Veikia parazitologų mokslinės draugijos, vyksta tarptautiniai parazitologų kongresai.

Lietuvoje parazitologiniai (helmintologiniai) tyrimai siejami su 19 a. pradžioje Vilniaus universitete dirbusiais L. Bojanumi ir E. Eichvaldu (helmintologija). Pirmoji mokslinė tyrimų įstaiga parazitų faunai ir biologijai tirti buvo Parazitologijos laboratorija, įkurta 1952 LSSR Mokslų akademijos Gyvulininkystės ir veterinarijos institute (1956–59 veikė Biologijos institute). Jos įkūrėjas, vadovas ir eksperimentinės parazitologijos pradininkas P. Šivickis. Nuo 1959 ši laboratorija veikė Zoologijos ir parazitologijos institute, vėliau Vilniaus universiteto Ekologijos institute, nuo 2009 – Gamtos tyrimų centro Ekologijos institute. Šioje laboratorijoje vykdomi parazitų įvairovės, molekulinės diagnostikos, patogeniškumo, specifiškumo, plitimo ypatumų, parazitų populiacijų filogenijos globalios kaitos sąlygomis tyrimai. Veterinarinės parazitologijos tyrimai atliekami Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje. 20 a. pabaigos–21 a. pradžios parazitologai: T. Arnastauskienė, M. Babenskas, S. Biziulevičius, V. Kontrimavičius, O. Kublickienė, R. Petkevičiūtė, M. Rauckis, G. Valkiūnas. Susiformavo parazitinių organizmų sistematikos mokykla. Lietuvos ir kitų Baltijos bei Skandinavijos šalių parazitologus jungia Skandinavijos-Baltijos parazitologų draugija.