Altingo rūmai Reikjavike (1880–81, architektas F. Meldahlas)

Reichstago pastatas Berlyne, nuo 1999 Bundestago būstinė (1894, architektas P. Wallotas, renovuotas 1999, architektas N. Fosteris)

parlameñtas (pranc. parlement < parler – kalbėti), administracinio ar politinio teritorinio vieneto atstovų sudaryta įstatymų leidžiamoji ar patariamoji institucija. Parlamento svarbiausia funkcija – įstatymų leidyba, bet šiuolaikiniai parlamentai taip pat yra valstybinės valdžios aukščiausios institucijos, tvarkančios biudžetą ir daugiau ar mažiau (priklausomai nuo valdymo sistemos; parlamentinis valdymas, prezidentinis valdymas, pusiau prezidentinis valdymas) kontroliuojančios vykdomąją valdžią, steigiančios valstybės institucijas, skiriančios valstybės pareigūnus, teisėjus. Parlamento veiklą reglamentuoja konstitucija, jai turi įtakos vykdomoji valdžia. Vienokia ar kitokia forma parlamentai egzistuoja daugiau kaip 200 pasaulio šalių (valstybių ir priklausomų teritorijų). Vieni jų yra institucijos, formuojančios politinį procesą ar darančios jam įtaką, kiti − daugiau simboliniai, nevaidina didesnio savarankiško vaidmens (pavyzdžiui, didžiausias pasaulyje parlamentas − Kinijos Nacionalinis Liaudies Kongresas). Kai kurių šalių parlamentą sudaro dveji rūmai (21 amžiaus pradžioje apie 50 šalių; pirmiausia federacinės sandaros valstybėse). Dvejų rūmų parlamento žemieji rūmai ir vienų rūmų parlamentas visada sudaromi rinkimų būdu ir laikomi tautos (pilietinės tautos) atstovavimo institucija. Aukštieji rūmai daugelyje šalių yra teritorinio atstovavimo institucija, sudaroma pagal pariteto principą (pavyzdžiui, Brazilijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Namibijoje, Šveicarijoje) arba proporcingai gyventojų skaičiui (pavyzdžiui, Austrijoje, Indijoje, Italijoje, Prancūzijoje). Kartais aukštieji rūmai renkami visuotiniais rinkimais, bet kitokiu nei žemieji rūmai pagrindu (pavyzdžiui, Vokietijos Bundesrato deputatai renkami netiesiogiai). Dažnai jie nerenkami, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje Lordų Rūmų kai kurie nariai deputato vietą paveldi arba yra paskiriami (pavyzdžiui, Bažnyčios). Žemųjų rūmų deputato kadencija dažniausiai 3−5 metai, jie renkami vienu metu, aukštųjų rūmų deputato kadencija ilgesnė ir deputatų korpusas dažniausiai atnaujinamas pamažu (pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose kas 2 metai vienu trečdaliu).

Nacionalinio Kongreso rūmai Brazilijoje (1960, architektas O. Niemeyeras)

Federalinių rūmų Berne pietinis fasadas (1902, architektas H. W. Aueris)

Įvairių kultūrų šalyse gyventojų ar valstybės reikalus kolektyviai aptarinėta nuo seno. Šiuolaikine prasme (tautos atstovų susirinkimas) seniausi parlamentai buvo 10 amžiuje atsiradę Meno salos (Tynvaldas) ir Islandijos (Altingas) parlamentai. Daugiausia įtakos parlamentarizmo istorijai turėjo Anglijos parlamentas (Bendruomenių Rūmai, Lordų Rūmai), kuris pradėjo formuotis 13 amžiuje; iš pradžių feodalų atstovai ir karalius čia spręsdavo tik mokesčių klausimus. Vėliau pradėta svarstyti teisės dalykus. Panašūs luomų atstovaujamieji susirinkimai atsirado Ispanijoje, Prancūzijoje, Abiejų Tautų Respublikoje, Vengrijoje ir kitose šalyse (Bundestagas, Bundesratas, Folketingas, Kongresas, Kortesai, Odelstingas, Reichstagas, Riksdagas, Lietuvos Respublikos Seimas, Senatas, Stortingas, Valstybės Dūma). 17 amžiaus pradžioje Anglijos parlamentas pradėjo kovą su karaliumi dėl valdžios, kuri peraugo į Anglijos revoliuciją, bet suverenia institucija Anglijos parlamentas galutinai tapo tik 19 amžiuje. Svarbią reikšmę pagrindžiant parlamentų vietą valdžios sistemoje turėjo J. Locke’o ir C. Montesquieu mokymas apie valstybės ir vykdomosios valdžios atskyrimą ir J.-J. Rousseau vieningos aukščiausios valdžios idėja, kuri pagrindė teoriją, kad įstatymų leidžiamoji valdžia turi teisę kontroliuoti vykdomąją valdžią. Šios teorijos tapo visų vėlesnių parlamentų veiklos pamatu. Bendrų problemų parlamentinio aptarimo poreikį rodo ir tai, kad nuo 1979 Europos Sąjungos piliečiai tiesiogiai renka Europos Parlamentą, nors Europos Sąjunga nėra valstybė.

aukštieji rūmai; žemieji rūmai