parlameñtinė kontròlė, įstatymų leidžiamosios valdžios vykdoma vyriausybės ir kitų valstybės aukščiausiųjų institucijų veiklos priežiūra, jų darbo efektyvumo vertinimas ir tiesioginė ar netiesioginė įtaka šiai veiklai. Parlamentinės kontrolės poreikis kyla, nes parlamentas ne tik vykdo konkrečią politiką įvairiose gyvenimo srityse, bet rinkėjų yra įpareigotas garantuoti, kad ši politika būtų įgyvendinta efektyviai, sėkmingai, laikantis įstatymų. Parlamentinė kontrolė yra integrali įstatymų leidžiamojo proceso dalis, dažnai ją sunku atskirti nuo įstatymų rengimo proceso. Parlamentinę kontrolę dažniausiai vykdo įstatymų leidybos tikslais arba specialiai parlamentinei kontrolei sukurti komitetai. Vykdant parlamentinę priežiūrą tiesiogiai (kai parlamentinę kontrolę vykdo parlamento dauguma) arba netiesiogiai (kai parlamentinę kontrolę vykdo opozicija) pasitelkus įstatymų nustatytas priemones tikrinami konkrečių institucijų priimami sprendimai ir kita veikla, įgyvendinamų įstatymų padariniai. Parlamentinė kontrolė leidžia ne tik rinkti informaciją apie parlamentui pavaldžias institucijas, bet ir suteikia galimybę daryti įtaką jų veiklai; taip garantuojama subordinacija norint įtvirtinti parlamento viršenybę. Parlamentinė kontrolė neturi virsti kontroliuojamų institucijų pavaldumu parlamentui, taip pat šių institucijų šantažavimo prielaida. Dėl parlamentinės kontrolės masto ir poveikio tikrinamoms institucijoms nesutariama: vieni mano, kad parlamentinė kontrolė turi apsiriboti tikrinimu, kaip veikia vyriausybė, kiti – parlamentas privalo turėti įgaliojimus, kurie leistų institucijoms taikyti atitinkamas poveikio priemones (sankcijas; pavyzdžiui, pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe, ministru, teisėju, imtis pareigūnų apkaltos).

Parlamentinės kontrolės istorija glaudžiai susijusi su parlamentarizmo raida. Šiuolaikinės parlamentinės kontrolės tradicijos pirmiausia plėtojosi Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje. Didžiojoje Britanijoje formaliai aukščiausioji valdžia ir visos vykdomosios valdžios priežiūros galios priklauso monarchui, bet faktiškai padėtis pradėjo keistis 18 amžiuje valdant karaliui Jurgiui I, kuris dėl vokiškos kilmės menkai kalbėjo angliškai, todėl vyriausybės darbo kontrolė pamažu perėjo pirmajam ministrui. 19 amžiuje išplėtus balsavimo teisę stiprėjo parlamento įtaka vyriausybei, ilgainiui jis iš ministro pirmininko perėmė vyriausybės veiklos priežiūrą. Prancūzijoje parlamentinė vykdomosios valdžios priežiūra nusistovėjo taip pat ne iš karto. 19 amžiuje parlamento valdžią ne kartą buvo pakeitusi konstitucijos normų ribojama monarcho valdžia. Parlamentinės kontrolės formos ir normos ypač plėtojosi po Pirmojo pasaulinio karo Europos šalyse plintant respublikiniam valdymui. 21 amžiaus pradžioje parlamentinė kontrolė yra visose demokratinėse valstybėse, visur turi politinį ir teisinį aspektą. Parlamentinė kontrolė politiškai susijusi su valstybės vykdomosios valdžios atskaitomybės parlamentui forma, teisiškai – su priimtų įstatymų, poįstatyminių aktų, parlamento nustatytų savo veiklos taisyklių (pavyzdžiui, koks parlamento padalinys ar kokie jo nariai vykdo parlamentinę kontrolę) visuma. Parlamentinės kontrolės formos konkrečioje šalyje įvairios, dažniausiai tai konstitucija ir konstitucinės kontrolės institucijų aktais įtvirtinti parlamentinės kontrolės vykdymo būdai. Pavyzdžiui, Prancūzijos Nacionaliniame susirinkime veikia 2 nuolatinės kontrolės ir vertinimo komisijos (jų užduotis – prižiūrėti valstybės lėšų panaudojimą), Senate nuo 2005 veikia viena – Biudžeto kontrolės komisija. Be to, sudaromos įvairios tyrimo komisijos (Nacionaliniame Susirinkime 1999–2009 sudaryta 17, Senate – 9). Nacionalinio Susirinkimo nuolatiniuose komitetuose gali būti sudaromos vadinamosios informacijos laikinosios misijos, kurių užduotis – išnagrinėti konkretų klausimą ir pateikti išsamią ataskaitą. Jų įgaliojimai gali prilygti tyrimo komisijų įgaliojimams. 21 amžiaus 1 dešimtmetyje Nacionaliniame Susirinkime kasmet vidutiniškai buvo sudaroma 20, Senate 1999–2009 iš viso veikė 38 tokios misijos. Labai išplėtota ir daugeliui yra pavyzdys Jungtinių Amerikos Valstijų įstatymų leidžiamųjų institucijų parlamentinės kontrolės sistema. Kongreso Atstovų Rūmuose 2009 veikė 20 nuolatinių komitetų, 1 nuolatinis specialusis ir 1 specialusis komitetas, Senate – 19 nuolatinių ir 3 specialieji komitetai. Be to, buvo 4 jungtiniai abejų rūmų komitetai, o abejų rūmų daugelis komitetų turėjo pakomitečius (Atstovų Rūmuose − 103, Senate – 74 pakomitečiai).

LIETUVOJE parlamentinės kontrolės ištakos siejamos su Lietuvos Statutu. Viena pirmųjų konstitucinių normų − 1566 II Lietuvos Statutas leido bajorams kontroliuoti didžiojo kunigaikščio veiklą. Vykdomosios valdžios parlamentinės priežiūros formos sparčiai plėtotos 1918 paskelbus Lietuvos nepriklausomybę ir 1920 pasirinkus respublikinį valdymą (dar paklausimas, interpeliacija). 20 amžiaus pabaigoje atkūrus Lietuvos nepriklausomybę parlamentinės kontrolės kontūrus apibrėžia 1992 Konstitucijos 61, 67, 75, 101, 130 straipsniuose nusakyti Seimo, Seimo narių grupės ar pavienio Seimo nario veiklos principai ir normos, Seimo statutas (1994; kelis kartus keistas), Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymas (1999) ir besiformuojančios tradicijos. Parlamentinės kontrolės svarbesnės formos: vyriausybės ir kiekvieno ministro prievolė atsiskaityti Seimui už savo veiklą, Seimo teisė pareikšti nepasitikėjimą ministru pirmininku ar ministru, Seimo narių grupės teisė pateikti interpeliaciją ministrui pirmininkui ar ministrui, Seimo nario teisė pateikti klausimą ar paklausimą ministrui pirmininkui, ministrui, kitiems vadovams ir jų prievolė atsakyti raštu arba žodžiu (priklausomai nuo nustatytos tvarkos), Seimo sudarytų laikinųjų tyrimo komisijų veikla. 21 amžiaus pradžioje parlamentinė kontrolė tapo viena pagrindinių Seimo veiklos krypčių. 1992–2008 surengtos 239 vyriausybės valandos, taip pat surengta pusvalandžių, pateikta apie 1500 Seimo narių rašytinių klausimų ir paklausimų, sudarytos 43 laikinosios tyrimo komisijos, pateikta 10 interpeliacijų ministrams, 1992 07 pareikštas nepasitikėjimas ministru pirmininku, 2008 04 pateikta interpeliacija. Parlamentinė kontrolė netaikoma teismų sistemai, bet apkaltos procedūros gali būti pradėtos aukčiausiųjų teismų (Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo) teisėjams. Per 21 amžiaus 1 dešimtmetį parlamentinės kontrolės formos ir normos galutinai nenusistovėjo. Dėl šios priežasties ir dėl parlamentinių tyrimų gausos ir dažnumo susitarimas dėl parlamentinės kontrolės išlieka neišspręsta politine problema.

ombudsmenas

valstybės kontrolė

1530