parodà, žmonių įvairių veiklos sričių ir visuomeninio gyvenimo laimėjimų viešas demonstravimas. Parodų ekspozicijoms rengti naudojami specialūs reprezentaciniai visuomeniniai pastatai – parodų rūmai, t. p. prekybos centrai, muziejai, galerijos, kitos visuomeninės įstaigos.

Parodų rūšys

Pagal tikslą parodos būna komercinės (rengiamos eksponatams parduoti) ir pažintinės (mokslinės techninės, pramonės, transporto, dailės parodos, žemės ūkio parodos ir kitos, kurių eksponatai skirti ne parduoti, bet supažindinti su naujausiais šių sričių laimėjimais), pagal periodiškumą – reguliarios (periodinės), nereguliarios ir nuolatinės, pagal demonstruojamų eksponatų įvairovę – universalios (daugelio žmonių veiklos sričių) ir specializuotos (vienos ar kelių susijusių sričių), pagal dalyvių sudėtį – pasaulinės, tarptautinės, nacionalinės, regioninės ir vietinės. Ypač daug lankytojų sulaukia pasaulinės parodos, kuriose kiekviena dalyvaujanti valstybė turi savo paviljoną ir jame pristato savo ekonomiką, istoriją, kultūrą, pateikia dabarties ir ateities viziją. Pasaulinės parodos dažniausiai trunka 3–6 mėnesius, iki 2016 jų surengta 55 (Jungtinėse Amerikos Valstijose – 16, Prancūzijoje – 7, Belgijoje – 6, Ispanijoje ir Japonijoje – po 4, Australijoje – 3 kartus). Pasaulines parodas organizuoja Tarptautinis parodų biuras (Bureau International des Expositions, įkurtas 1928, būstinė Paryžiuje, 2016 priklausė 169 šalys).

Istorija

Pirmąsias vietines parodas pradėta organizuoti Vakarų Europoje 16 a. pabaigoje pažintiniais tikslais, jose buvo demonstruojami amatininkų dirbiniai, meno kūriniai. Plėtojantis kapitalizmui atsirado ir komercinės parodos. 18 a. antroje pusėje paplito manufaktūrų produkcijos (ypač audinių) parodos (1763 Paryžiuje, 1765 Dresdene, 1786 Berlyne, 1843 Mančesteryje ir kitos), kurios turėjo ir tikslą populiarinti technikos naujoves, bei didelės nacionalinės pramonės ir prekybos parodos (1761 ir 1767 Londone, 1788 Miunchene, 1829 Sankt Peterburge), kuriose buvo sudaromi prekybiniai sandoriai, užmezgami verslo ryšiai. 1851 Londono tarptautinė pramonės paroda tapo pirmąja pasauline paroda. Vėliau pasaulinės parodos vyko kas keleri metai, jų eksponatų įvairovė ir dalyvaujančių valstybių skaičius nuolat didėjo. 1900 Paryžiuje ir 1904 Saint Louise (Jungtinės Amerikos Valstijos) pasaulinių parodų metu vyko ir olimpinės žaidynės. 20 a. didelę reikšmę įgijo tarptautinės specializuotos prekybos parodos, vykstančios panašiai kaip mugės, ir nacionalinės parodos užsienyje, kurių metu šalies laimėjimai pristatomi užsienio valstybių piliečiams prekybos centruose, demonstracinėse salėse.

Parodos Lietuvoje

Lietuvoje parodas pradėta rengti 19 amžiuje (1810 įvyko pirmoji dailės paroda Vilniuje, 1875 – L. Ivinskio organizuota vietinė žemės ūkio paroda Rietave). 1918–40 organizuota regioninių ir vietinių (dailės, žemės ūkio), 9 nacionalinės žemės ūkio ir pramonės parodos. SSRS okupacijos metais parodų labai padaugėjo, jos buvo vietinės, regioninės, žinybinės‑teminės, respublikinės (6–7 per metus), kitų SSRS respublikų, Baltijos šalių (1962–77 jų buvo 11), užsienio šalių (1960–77 buvo 29). 1961–90 Vilniuje veikė nuolatinė Liaudies ūkio pasiekimų paroda, 20 a. pabaigoje ji tapo parodų ir konferencijų centru Litexpo, kuriame 21 a. pradžioje vyksta visos didžiausios parodos.

Lietuva pasaulinėse parodose

1900 per Pasaulinę parodą Paryžiuje pirmą kartą veikė lietuvių skyrius, kuriame buvo eksponuojama draudžiamoji lietuviška spauda, krašto etnografinė kultūra, sodžiaus meno dirbiniai, audiniai. Iki II pasaulinio karo Lietuva dalyvavo pasaulinėse parodose 1937 Paryžiuje (joje 44 Lietuvos menininkai pelnė 58 apdovanojimus) ir 1939 Niujorke; kaip SSRS respublika – 1967 Montréalyje, 1970 Osakoje, 1988 Brisbane; atkūrus nepriklausomybę – 1992 Sevilijoje, 1993 Tedžone, 1998 Lisabonoje, 2000 Hannoveryje, 2005 Japonijos Aiči prefektūroje (centras Nagoja), 2008 Saragosoje, 2010 Šanchajuje, 2012 Josu, 2015 Milane.

parodų rūmai; pasaulinė paroda; Tarptautinis parodų biuras