partnė sistemà, politinių partijų, jų vidaus ir tarpusavio santykių, t. p. santykių su valstybe ir kitomis valdžios institucijomis tradicijų ir taisyklių visuma. Partinės sistemos pobūdis lemia politinio režimo tipą, visuomenės demokratinių institutų funkcionavimo mechanizmą, šio mechanizmo efektyvumą. Manoma, partinės sistemos tipui didžiausią įtaką turi šalyje esančių partijų skaičius, todėl dažniausiai skiriamos tokios partinės sistemos: vienpartinė (kai šalį valdo viena partija, nes kitos uždraustos), dvipartinė (kai dėl vyriausybės sudarymo teisės realiai gali varžytis tik dvi partijos), vienõs vyraujančios partijos (kai vyriausybę iš esmės sudaro tik viena partija, nes kitos yra nedidelės ir silpnos), daugiapartinė. Kartais naudojami ir kiti kriterijai, pvz., politinių sistemų tyrėjas A. Lijphartas išskyrė vadinamąją kooperacijos partinę sistemą (Austrija, Belgija, Olandija, Šveicarija) − po rinkimų pagrindinės partijos atsisako konkurencijos: vienijasi į koalicijas, faktiškai nepalikdamos vietos opozicijai. Italų politologas G. Sartori siūlo įvertinti, kaip šalies partijos yra nutolusios viena nuo kitos ideologiškai, kiek yra svarbiausių nuomonių susikirtimo taškų (polių), aplink kuriuos verda politinė kova, ir pagal tai skirti nuosaikųjį ir poliarizuotąjį pliuralizmą (šalyje esant mažiau kaip šešioms partijoms plėtojasi nuosaikusis pliuralizmas, jei partijų daugiau kaip šešios, ryškėja poliarizuotojo pliuralizmo tendencijos).

Daugelyje šalių politinės partijos pradėjo kurtis 19 amžiuje. Šis procesas atspindėjo kiekvienos šalies gyvenimo savitumus (pirmiausia klasių konfliktų, skirtumų tarp miesto ir kaimo ypatybes). Tam tikru laikotarpiu susiklosčiusi partinė sistema nebūdavo ilgaamžė, ilgainiui ją keisdavo kitokia partinė sistema. 20 a. antroje pusėje−21 a. pradžioje politologams pradėjus atidžiau tirti partinių sistemų ypatybes išskirta keletas dėsningumų. Autoritariniams režimams (1922–91 SSRS, 1924−43 Italijoje, 1933−45 Vokietijoje) būdingos vienpartinės sistemos, partijos susilieja su valstybinėmis struktūromis, tampa jų dalimi. Demokratinėje ūkiškai ir politiškai stabilesnėje visuomenėje partijų ir partinių blokų dažniausiai yra nedaug, tokia visuomenė dažniausiai dvipartinė arba nuosaikiai pliuralistinė (3−5 partijos, tarp kurių nėra vyraujančios, galinčios valdyti nesudarant koalicijos). Tokiose šalyse partijos priverstos sudaryti programas, kurios patrauktų kuo platesnius rinkėjų sluoksnius, derintų įvairių gyventojų grupių interesus, o ekstremistiniai reikalavimai atmetami. Daugiapartinės politinės sistemos dažniausiai nestabilios (ryškiausi pavyzdžiai: Prancūzijos ketvirtoji respublika, 20 a. antros pusės Italija). Partijų gausa skatina visuomenės politinės struktūros, demokratinių procedūrų, politinės kultūros plėtrą, todėl daugiapartinę sistemą pasirinko dauguma SSRS įtakos atsikračiusių šalių. Kai kurių tyrėjų nuomone, daugiapartinių ir dvipartinių sistemų kontrastas yra perdėtas, pvz., kiekvienos iš Jungtinių Amerikos Valstijų didžiųjų partijų − Respublikonų ir Demokratų – viduje dėl valdžios kovoja daug frakcijų, t. y. vyksta į politinę kovą daugiapartinėse sistemose panašūs procesai. 21 a. tiriant partines sistemas vis dar susiduriama su sunkumais, pvz., nesutariama, kokias partijas – parlamentines ar visas – skaičiuoti, norint nusakyti šalies partinės sistemos tipą (klasikinis pavyzdys − Didžioji Britanija, kurios partinė sistema laikoma ir dvipartine, ir daugiapartine).

LIETUVOJE, kaip ir daugumoje Vidurio ir Rytų Europos šalių, 21 a. klostosi daugiapartinė didelės fragmentacijos sistema, daug smulkių partijų, kurių politinis svoris menkas. 1989−93 susikūrė arba atsikūrė 14 politinių partijų. Nuo 1996 naujos partijos steigėsi siekiant tik dalyvauti rinkimuose (pvz., Lietuvos reformų partija, Nepartinių judėjimas „Rinkimai 96“, Lietuvos gyvenimo logikos partija ir kitos). 1999–2000 keletas partijų susikūrė kitų partinių organizacijų dezintegracijos, jų skilimo pagrindu. Nuo 1995 savivaldybių rinkimų, kai pirmą kartą panaudota proporcinio atstovavimo sistema, Lietuvoje klostėsi daugiapartinė sistema, ji galutinai įsigalėjo po 2000 Seimo rinkimų. Rinkimų analizės rodo, kad rinkėjai nėra linkę pritarti valdančiosios partijos politikai, dažnai radikaliai keičia savo orientaciją, nuolatos ieško alternatyvos politinės sistemos senbuviams. 21 a. 1–2 dešimtmečiais šis procesas tęsėsi, rinkėjų nepasitikėjimas valdančiosiomis partijomis išliko svarbus politinio gyvenimo veiksnys. Įvairavo ir partijų politinis aktyvumas (2015 savivaldybių rinkimuose dalyvavo 24 partijos ir partijų koalicijos, 2014 Europos Parlamento rinkimuose – 14). Šie procesai atspindi atstovaujamų interesų platumą ir tai, kad Lietuvos partinės sistemos krizė dar neįveikta.