pãsakojimai ir atsiminmai, pasakojamosios tautosakos žanras. Priskiriami kūriniai, vaizduojantys praeities atmintinus ar keistus įvykius ir žmones. Lietuvių pasakojimams ir atsiminimams priskiriami tikroviški tautosakiniai tekstai proza. Tautosakiniais kūriniais (o ne paprastu kasdieniu, buitiniu kalbėjimu) šiuos tekstus laikyti leidžia tai, kad jie, nors ir neilgai ar tik tam tikroje aplinkoje (pavyzdžiui, šeimoje), būdavo kartojami, tai yra susiklostė nors menka jų tradicija. Juose dažniausiai kalbama apie nepaprastus praeities įvykius, bet konkretumo, realumo, buitiškumo šiuose kūriniuose daug daugiau, o stebuklinis, antgamtinis atspalvis dažniausiai būna sunykęs. Pasakojimai turi pažintinę, istorinę vertę, nes būdami konkretūs, dažniausiai pagrįsti asmeniniais pasakotojo įspūdžiais ar patirtimi, pateikia tam tikrą tipišką, apibendrinantį reiškinių ar faktų vertinimą. Pasakojimų ir atsiminimų tematika labai įvairi ir apima beveik visas gyvenimo sritis, todėl teminė jų klasifikacija yra sąlygiška ir apytikrė. Linkstama išskirti vadinamuosius gyvenimo pasakojimus (autobiografijas), kuriuose savitai iš asmeninių pozicijų pateikiami istoriniai įvykiai ir socialinės realijos.