pašarininkỹstė, mokslas apie lauko, pievų, ganyklų kultūrinės ir natūralios augalijos naudojimą gyvulininkystės tikslams. Pašarininkystės teorinius pagrindus kūrė ir ją plėtojo Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Skandinavijos, Vakarų Europos šalių mokslininkai. A. I. Virtanenas (Suomija) sukūrė pašarų konservavimo technologiją (Nobelio premija 1945). Pašarininkystė glaudžiai susijusi su augalininkyste, pievininkyste, gyvulininkyste.

LIETUVOJE pašarininkystė tyrimai pradėti prieš II pasaulinį karą. Pirmieji pašarininkystės darbai pradėti nuo pievų tręšimo. Dotnuvoje pašarinių žolių selekciją plėtojo J. Klevaitis. Mokslinius pievų ir ganyklų tyrimus atliko J. Tonkūnas, L. Kadžiulis, A. Petkevičius, V. Vasiliauskienė, A. Grigas, J. Puodžiukynas, V. Bilevičius, N. Daugėlienė ir kiti. Kaip gauti geresnį vienamečių pašarinių augalų derlių tyrė V. Dovydaitis, J. Lazauskas, P. Bėčius. Liucernų auginimą tyrė V. Žemaitis, rytinių ožiarūčių – V. Spruogis, pašarų cheminę sudėtį ir maistingumą – T. Tamulis. Gyvulių šėrimo srityje daug nuveikė Z. Giršavičius, V. Kalpokas, J. Kunskas, S. Baranauskas, P. Bendikas, V. Tarvydas. Lietuvos žemdirbystės institutas, jo filialai Vokėje ir Vėžaičiuose bei Gyvulininkystės institutas Baisogaloje buvo svarbiausios pašarininkystės mokslo įstaigos. Pašarininkystė dėstoma Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje, pievininkystė – Aleksandro Stulginskio universitete. 1972–96 Pašarinių kultūrų selekcijos centre (Akademija, Kėdainių rj.) sukurta 12 pašarinių žolių ir 3 pašarinių šakniavaisių veislės, kurios buvo rajonuotos auginti mūsų šalyje. Lietuvos selekcininkai H. Černiauskas ir J. Pivoriūnas sukūrė naujų daugiamečių žolių veislių. Auginama apie 50 pašarinių augalų rūšių.

1021