pasiūlõs teòrijos, ekonominės teorijos, kurios ekonominio augimo ir užimtumo svarbiausiu veiksniu laiko visuminę pasiūlą. Pasiūlos teorijos teigia, kad siekiant padidinti nacionalinę gamybą ir visuomenės gerovę būtina efektyviau panaudoti gamybos veiksnius, mažinti gamintojų sąnaudas, šalinti privačios ekonominės iniciatyvos apribojimus šitaip didinant visuminę pasiūlą ir patiekiant į rinką daugiau prekių ir paslaugų mažesnėmis kainomis. Pirmąją plačiai žinomą pasiūlos teoriją (Say dėsnis) 19 a. pradžioje sukūrė prancūzų ekonomistas J.-B. Say. Šis dėsnis teigia, kad pagamintos produkcijos vertė visada lygi gyventojų pajamoms, kurios gaunamos iš šiai produkcijai sukurti panaudotų gamybos veiksnių (darbo, kapitalo ir žemės), dėl to šių pajamų pakanka visai pagamintai produkcijai nupirkti – jos pasiūla pati sukuria paklausą. Siekiant garantuoti visišką užimtumą šalyje užtektų tik padidinti visuminę pasiūlą. Say dėsnį, ypač jo taikymą kapitalo rinkai, griežtai kritikavo J. M. Keynesas ir kiti paklausos teorijų šalininkai, nes dalis vartotojų pajamų, gautų iš gamybos veiksnių, nėra išleidžiama prekėms ir paslaugoms pirkti – ji virsta santaupomis, mokesčiais ir kita, dėl to paklausa ne visada atitinka pasiūlą.

19 a. pabaigoje atsirado labiau išplėtota pasiūlos teorija – ribinio produktyvumo teorija. Dar vieną populiarią pasiūlos teoriją skelbė pasiūlos požiūrio ekonomikos mokykla, susiformavusi Jungtinėse Amerikos Valstijose 20 a. 8–9 dešimtmečiais. Jos atstovai A. B. Lafferis, R. A. Mundellis, P. C. Robertsas, J. T. Wanniskis ir kiti teigė, kad ekonominį augimą lemia žmonių ekonominės paskatos daugiau uždirbti, taupyti ir investuoti. Šias paskatas galima sustiprinti padidinant gamybos veiksnių rinkos lankstumą, garantuojant darbo ir kapitalo tinkamą paskirstymą ir efektyvų panaudojimą ekonomikoje. Didėjančios valstybės išlaidos (ypač ginklavimuisi ir socialinei apsaugai), progresinis pajamų apmokestinimas, profsąjungų veikla nustatant darbo užmokesčio tarifus, didesnius už darbuotojų ribinį darbo našumą, iškraipo laisvosios rinkos savireguliacijos mechanizmą, sumažina užimtumą ir BVP augimą, sukelia ekonomines krizes. Siekiant išvengti stagnacijos būtina didinti žmonių motyvaciją daugiau dirbti: mažinti mokesčius (ypač pajamų ir verslo) iki optimalaus lygio (Lafferio kreivė), liberalizuoti darbo rinką, privatizuoti neefektyviai veikiančias valstybines įmones. Padidėjusi visuminė pasiūla (nekintant visuminei paklausai, kurią sunkiau reguliuoti) kartu padidins užimtumą ir sumažins kainas. Pasiūlos požiūrio ekonomikos idėjas 20 a. 9 dešimtmetyje pritaikė Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas R. Reaganas šalies ekonomikai atgaivinti (jo ekonominė politika žinoma reiganomikos pavadinimu).

2687

pasiūlos požiūrio ekonomika