pastorãlė (it. pastorale < lot. pastoralis – piemens, ganytojo), 16–17 a. literatūros žanras – poema arba eiliuota drama, vaizduojanti piemenų gyvenimą. Platesne prasme pastoralėmis vadinama poezijos įvairūs žanrai piemenų tematika (bukolika, eklogė, idilė). Pastoralėse ryšku antitezės principas – priešpriešinama laimingas, nerūpestingas piemenų ir neramus skurdą, sielvartą ir kitas socialines negandas patyrusių miestiečių gyvenimas. Būdinga kaimo buities, gamtos vaizdai, jausmingi idealizuoti piemenys, dramose dažniausiai dialogu atskleidžiama piemens ir piemenaitės meilė, herojų psichologija, manieros.

Susiklostė 16 a. 2 pusėje Italijoje, paplito Vakarų Europos aristokratų dvaruose. Pastoralėse ryšku barokinės literatūros stilius ir baroko meninės ideologinės nuostatos. Būdinga iš Renesanso perimti bruožai – hedonizmas, individualizmas, žemiškų ryšių kultas, polinkis detaliai psichologinei analizei, mitologiniai paveikslai ir antikinės reminiscencijos. Baroko epochoje pastoralė tapo dvarų ir saloniniu žanru, keliančiu humanistines idėjas. Vaizduoti herojų jausmingi išgyvenimai ir galantiški pokalbiai išpuoselėtos gamtos fone. 17 a. pastoralė suklestėjo, 18 amžiuje tarp rokoko stiliaus rašytojų liko tik pastoralinės tematikos epigonų.

Italijoje pastoralės pradininku laikomas I. Sannazaro (poema romanas Arcadia, išspausdinta 1504), kuris pastoralei suteikė kanoninį idėjinį tematinį turinį. Vėliau Italijoje išpopuliarėjo dialogo forma rašytos eklogės (L. Ariosto, G. G. Trissino, 1478–1550, L. Allamani, 1495–1556). Plėtojosi lyrinė epinė pastoralinė poema (F. M. Molza, 1489–1544), stansai (L. Tansillo, 1510–68), idilinis sonetas. Susiklostė pastoralinė drama, jos pradininkas – A. Beccari (1510–90; tragedija Auka / Il Sacrifizio 1554), komedijos ir satyros bruožų turi A. Lollio (1508–68) Aretusa (1563), G. Giraldi Cinzio (1504–73) Egle (1545). Viena paskutinių Renesanso pastoralių – T. Tasso pastoralinė drama Aminta (1573), artima antikinei eklogei, joje analizuojami herojų jausmai, būdinga sentimentalus idealizmas, melancholija. T. Tasso įtaką patyrė G. B. Guarini, bet jo pastoralinėje dramoje Ištikimasis piemuo (Il pastor fido, parašyta 1580–83, pastatyta 1590) jau gausu baroko bruožų: paini intriga, tragikomedijos elementai, dvi gretutinės siužeto linijos, vaizdų ornamentika. G. B. Guarini kūryba turėjo įtakos pastoralinei mitologinei operai (vienas žymesnių libretų – O. Rinuccini, 1562–1621, Dafnė / La Dafne, parašyta 1594).

16 a. pabaigoje pastoralės paplito ir Ispanijoje (J. de Montemayoro pastoralinis romanas Diana. Septynios Dianos knygos / Diana. Los siete libros de la Diana 1559), Didžiojoje Britanijoje (P. Sidney poema Arcadia 1580, J. Lyly pastoralinės mitologinės komedijos Aleksandras ir Kompaspė / Alexander and Compaspe 1584, Galatėja / Galathea 1588, Moteris mėnulyje / The Woman in the Moon 1594; pastoralinė tradicija būdinga rūmų vaidinimams – kaukei), Prancūzijoje (H. d’Urfé pastoralinis romanas L’Astrée 4 dalys 1607–27). 17 a. išpopuliarėjo pastoralinės dramos, pastoralinio romano parodiją burleską Ekstravagantiška piemenaitė (Le berger extravagant 3 dalys 1627–28) parašė Ch. Sorelis. Pastoralės bruožų ir motyvų turi sentimentalizmo literatūra.

Pastoralė lietuvių literatūroje

Lietuvoje pastoralės stilizacijų parašė A. Strazdas (Pasterka, arba Piemenų giesmė, išspausdinta 1814), J. Aistis, V. Kumpikevičiūtė (1918–2006, eilėraščių rinkinys Vasara laukuos 1939), J. Vaičiūnaitė ir kiti.

2271