pãstovis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės dalinio ar padalinio nakvynės vieta, stovyklavietė, t. p. poilsiui skirtas laikas. Pastoviai minimi jau 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose (Lithauische Wegeberichte). Pastovio metu kariuomenė apsirūpindavo būstu (jei apsistojama gyvenvietėje), stovyklavietėje – maistu, vandeniu, pašaru ir kuru. Pastovį paprastai įrengdavo lengvai ginamoje vietoje, iš kurios prireikus būtų galima skirtingais keliais pasitraukti. Dalis karių ilsėdavosi, kiti eidavo sargybą, kad pakaitomis pailsėtų visi kariai. Labai nesaugioje vietovėje apsistojus ilgesniam laikui pastovį įtvirtindavo grioviu ir pylimu. Pastovį organizuodavo, maisto ir pašaro rinkėjus skirdavo stovyklininkai. Apsistojus kaime kariuomenės vadams ir karininkams, esant galimybei – ir puskarininkiams, kareiviams, būdavo skiriami butai civilių gyventojų namuose. Šie buvo įpareigoti teikti apsistojusiems kariams kuro ir šilto vandens; už maistą ir pašarą kariai atsilygindavo pinigais, o jų neturėdami kvitais, kurie būdavo apmokami vėliau, dažniausia karui pasibaigus.

2156