pastòzinė tapýba (it. pastoso – tešlos pavidalo), impãstas (it. impasto < pasta – tešla), tapymo technika. Tapoma teptuku arba mentele aliejiniais dažais, tempera, akrilu arba guašu tirštais faktūriškais potėpiais ant gruntuotos drobės, kartono, popieriaus, kartais – medžio. Nevienodo storio potėpiais sukuriamas reljefas, faktūra, daiktų apčiuopiamumo iliuzija, kūriniui suteikiama ekspresijos. Susiklostė 16 a. Venecijoje (Venecijos mokykla). 16–17 a. italų, flamandų, olandų, 18 a. – anglų tapyboje pastozinė tapyba naudota siekiant išryškinti šviesos efektus (tirštai dengtos tik šviesiausios kompozicijos vietos). 19 a. 2 pusėje impresionistai, ieškodami įvairesnių faktūrų, taip ėmė tapyti didesnes paveikslo dalis. Pastozinė tapyba itin populiari 20 a. dailėje.