pãtarlės ir prežodžiai, trumpųjų pasakymų (smulkiosios) tautosakos žanras. Patarlės – posakiai, kuriais vertinama ir apibendrinama žmonių patirtis, diegiamos elgesio normos, patariama, įspėjama, aptariama gamtos ir socialinio gyvenimo dėsningumai. Priežodžiai – posakiai ir frazės apie asmens, daikto, reiškinio ypatumus. Dažniausiai be tiesioginio pamokymo, jais vertinama, reiškiama momento įspūdis. Priežodžiai dažniausiai nesudaro užbaigtų sakinių, yra ne tokie savarankiški prasmės visuotinumo aspektu, bet yra savitos meninės raiškos (būdinga ironija, groteskas, hiperbolės).

Patarles ir priežodžius tyrinėja kalbotyra, semiotika, tautosakos ir kiti mokslai. Įvairiais metodais ir aspektais siekiama nustatyti geografinį paplitimą, tarptautinių tipų varijavimą, tautinį savitumą, bendrus atskirų tautų patarlių ir priežodžių turinio ir formos elementus, analizuojama patarlių ir priežodžių kalbos poetinės ypatybės, prasmės ir vertinamosios reikšmės kitimas patarlėms ir priežodžiams perėjus į kitą (dažniausiai – miesto) aplinką.

Patarlių ir priežodžių, dažniausiai išverstų į lotynų kalbą, rinkinių leista nuo 16 amžiaus pradžios, domėtasi patarlių filosofiniu turiniu, į jų tautinę priklausomybę, stilistiką nebuvo atsižvelgiama. Renesanso laikotarpiu juos imta publikuoti ir tautinėmis kalbomis. 18–19 amžiuje folklorą pradėjus traktuoti kaip tautinės kultūros fenomeną, patarlės ir priežodžiai intensyviai rinkti, spausdinti jų rinkiniai nacionalinėmis kalbomis (pažymėtini F. L. Čelakovský sudarytas ir 1852 išleistas slavų tautų patarlių rinkinys Mudroslovί národu slovanského ve přίslovich, germanų ir romanų tautų patarlių ir priežodžių dviejų tomų rinkinys Sprichwörter der germanischen und romanischen Sprachen, parengtas ir 1872–75 išleistas I. von Düringsfeld ir O. von Reinsbergo-Düringsfeldo). Iš 20 amžiaus išleistų rinkinių reikšmingi yra A. Arthaberio parengtas ir 7 kalbomis (italų, lotynų, ispanų, prancūzų, graikų, anglų, vokiečių) 1952 išleistas patarlių rinkinys Lyginamasis patarlių ir priežodžių žodynas septyniomis kalbomis (Dizionario comparato di proverbi e modi proverbiali in sette lingue), Balkanų tautų patarlių rinkinys Balkanska narodna mudrost′ (išleista 1968).

LIETUVIŲ patarlės ir priežodžiai priskiriami trumpųjų pasakymų (smulkiosios) tautosakos žanro šnekos tautosakos porūšiui. Pirmąjį lietuvių patarlių ir priežodžių rinkinį Lietuvių liaudies priežodžiai (Przysłowia ludu litewskiego) 1840 paskelbė L. A. Jucevičius. Mažojoje Lietuvoje patarlėmis ir priežodžiais pradėta domėtis anksčiau nei Didžiojoje Lietuvoje. Ir patarlės, ir priežodžiai vadinti tik priežodžiais (manoma, dėl atitikmens vokiečių kalbos žodžiui Sprichwort). Mažosios Lietuvos raštų rinkiniuose ir leidiniuose žodis patarlė imtas vartoti po S. Daukanto ir M. Valančiaus publikacijų, pradėtas rašyti kartu su žodžiu priežodis. Pirmieji Mažojoje Lietuvoje užrašyti patarlės ir priežodžiai pateko į J. Bretkūno pamokslų rinkinį Postilė (2 d. 1591), F. Pretorijaus vokiečių–lietuvių kalbų žodyno Clavis Germanico-Lithvana rankraštį (baigtas rašyti apie 1675), P. Ruigio veikalą Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas (Betrachtung der littauischen Sprache in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften 1747). Apie 1000 patarlių ir priežodžių yra J. Brodovskio vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodyno (Lexicon Germanico-Lithvanicum et Lithvanico-Germanicum) rankraštyje. Daug jų pateko į A. Schleicherio veikalą Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas (Litauisches Lesebuch und Glossar 1857). Patarlių ir priežodžių paskelbė V. Kalvaitis asmenvardžių, vietovardžių ir trumpųjų pasakymų tautosakos rinkinyje Lietuviškų vardų klėtelė (1910). 19 amžiuje užrašinėjo ir skelbė A. Bezzenbergeris, K. Kūmutaitis, O. Glagau ir kiti.

Mažosios ir Didžiosios Lietuvos patarlių ir priežodžių variantai turi bendras pamatines ir įvairuojančias detales. Ryšku regioniniai skirtumai, atskleidžiantys svarbesnius Mažosios Lietuvos tarmių, kultūrinės aplinkos, buities, socialinių santykių ypatumus. Lietuvininkai savitai apibūdino baudžiavą (Baudžiava mums privinčiavota kaip marti), išreiškė savo ir vokiečių kilmės žmonių priešiškumą (Lietuvininką už vyžą laiko, Vokiečiai greit bus tokie gudrūs kaip mes), pašiepė nutautėjančius lietuvininkus (Iš lietuvininkų išbėgęs, vokiečiams paskui šlubuoja). Savitai išreikštos kai kurios moralinės ir estetinės lietuvininkų nuostatos, neturinčios analogų Didžiosios Lietuvos šaltiniuose arba pasikartojančios Didžiosios Lietuvos tyrinėtojų nuorašuose iš Mažosios Lietuvos publikacijų (pavyzdžiui, apie kyšius: Balvai ir vandenį atgrąžina – dovanos viską pataiso; apie tingumą: Duona ne per vėjus ateit; elgesio kultūros normas: Pirmeng kitus prausęs, nusitrink save patį; Ką matęs, ką girdėjęs, palik neminėjęs). Mažojoje Lietuvoje užrašyta itin daug vaizdingų priežodžių (Tekėk šuo, tekėk uodega; Šilais basą, trakais nuogą vadžios tave; Balti stalai pataisyti, margi kragai pastatyti). Lietuvininkų patarlėse ir priežodžiuose gausu ironijos (Margi butaišalti barščiai), metaforų (Juodų jaučių mindžiotas), metonimijų (Dūmaširdies kūma), hiperbolių (Malks kąsnį veja). Svarbi stilistikos priemonė – metro (ritmikos) darna ir rimų tipo sąskambiai (Didžiuojas iš didžio, kaip kiaulė iš migio; Amas amą ama, o patį amą visi šunys loja; Tilžėpinigų milžė; Klupiniu prie šiupinio). Mažosios Lietuvos patarlėse ir priežodžiuose gausiau germanizmų (Kas nori šunį kart, tas ir štrikį – virvę – randa). Patarlės ir priežodžiai užrašyti 2 tarmėmis: vakarų aukštaičių (kalbėta Rytprūsiuose ir buvusio Klaipėdos krašto rytinėje dalyje; šia tarme užrašytų tekstų išliko daugiausia) ir vakarų žemaičių.

Didžiosios ir Mažosios Lietuvos patarlės ir priežodžiai sudaro kartoteką, naudojamą veikalui Lietuvių patarlės ir priežodžiai (t. 1 2000, t. 2 2008). Dar lietuvių smulkioji tautosaka.

priežodis; priežodžiai; patarlė

P: Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a.: Priežodžiai, patarlės, mįslės / parengė J. Lebedys Vilnius 1956. K. Grigas Lietuvių patarlės: Lyginamasis tyrinėjimas Vilnius 1976, Patarlių paralelės Vilnius 1987.

2511