patopsichològija (gr. pathos – liga + psichologija), psichologijos šaka, tirianti žmogaus psichinės veiklos sutrikimus, jų priežastis, apraiškas, mechanizmus. Liguistos psichikos pokyčius lygina su normalios psichinės veiklos dėsningumais. Patopsichologijos tyrimų metodai yra eksperimentas (jo duomenys lyginami su ligonio gyvenimo istorija), testai, pokalbiai. Patopsichologijos tyrimai labai svarbūs medicinos praktikai. Jų rezultatais remiasi diferencinė diagnostika, teismo, darbingumo, karinė ekspertizė. Pagal juos nustatomas ligonio darbinis ir socialinis statusas, koreguojamos neurozinės būsenos (dažniausiai psichiškai nestabilių vaikų). Patopsichologijos tyrimais pagrįstas psichologijos teorijos teiginys, kad su amžiumi formuojasi žmogaus psichikos procesai ir asmenybės savybės. Nustatyta, kad ligos biologiniai ypatumai yra ne psichikos sutrikimų ir anomalios asmenybės formavimosi tiesioginė priežastis, bet tik sąlygoja patologinio proceso plėtotę, o psichinės veiklos sutrikimai yra ne regresas, grįžimas į žemesnį ontogenetinės raidos lygį, bet naujos kokybės atsiradimo procesas.

Patopsichologija plėtojosi kartu su psichiatrija, neuropatologija ir eksperimentine psichologija. Kaip savarankiška psichologijos šaka susiformavo 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje. Pradininkai – G. Steringas (Šveicarija), E. Kretschmeris (Vokietija), P. M. F. Janet (Prancūzija).

LIETUVOJE patopsichologijos tyrimai atliekami daugelyje psichiatrijos ligoninių.