patriarchãtas (lotynų kalba patriarchatus, kilo iš graikiško patriarchia – vyrų viešpatavimas), pirminės gentinės visuomenės sandara, kuri remiasi patrilokaline santuoka, paveldimumu, įpėdinyste pagal vyriškąją liniją, vyrų įsigalėjimu įvairių lygių valdžios institucijose, šeimoje ir visuomenėje. Patriarchato terminas dažnai vartojamas ir tėvo arba vyriausiojo šeimos vyro valdžios visiems tos šeimos nariams prasme. Senovės Graikijos mąstytojai Platonas ir Aristotelis teigė patriarchatą buvus nuo žmonijos pradžios. Vyrų valdomą giminę jie laikė valstybės prototipu. Tokią koncepciją (dažniausiai vadinamą patriarchaline teorija) 19 amžiaus antrojoje pusėje plėtoję H. S. Maine’as, C. N. Starcke, E. A. Westermarckas ir kiti tvirtino, kad žmonijos istorijoje niekada nebuvo laikotarpio, kai moterys vyravo šeimoje ir visuomenėje; pirmiausia esą susiklostė patriarchatas, kuris reiškė vyrų įsigalėjimą.

Patriarchato termino atsiradimas susijęs su matriarchato teorija. 19 amžiaus evoliucionizmo teoretikų (L. H. Morgano, J. F. MacLenanno ir kitų) manymu, patriarchatas susiklostė po matriarchato, gyvavo iki karinės demokratijos ir vergovės; apėmė bronzos ir ankstyvąjį geležies amžių. Tokį požiūrį į patriarchatą išplėtojo F. Engelsas; juo iki 20 amžiaus 6 dešimtmečio rėmėsi dauguma SSRS etnologų. Patriarchatas, kaip universali visuomenės raidos stadija (neolito pabaiga ir geležies amžiaus pradžia), buvo siejamas su gyvulininkyste ir ariamąja žemdirbyste, darbo pasidalijimu, privatinės nuosavybės atsiradimu, visuomenės susiskaldymu, pirminės gentinės visuomenės irimu ir klasių susidarymu. Vyrams ėmus vyrauti visose visuomenės gyvenimo srityse (gamyba, šeimos ir bendruomenės valdymas) moterų veikla buvo apribota šeima, namų ūkiu. Tokios visuomenės dažniausiai buvo vadinamos patriarchalinėmis, vartojami patriarchalinio gyvenimo būdo, patriarchalinės vergovės ir kiti terminai. Nuo 20 amžiaus pirmosios pusės funkcionalizmo ir struktūralizmo atstovai nepritarė patriarchato, kaip visuomenės raidos etapo (epochos), traktavimui. Patriarchatą laikė tam tikru idealios visuomenės tipu arba modeliu; prie jo visuomenės sandara galėjo daugiau ar mažiau priartėti. Manyta, kad patriarchato ir matriarchato bruožų vienu metu galėjo būti įvairiose visuomenėse. Vėliau ir SSRS etnologai patriarchato nelaikė tam tikru visuomenės raidos laikotarpiu, bet pabrėžė jo elementų buvus visur ir visada, akcentavo, kad patriarchatas prisidėjo prie giminės irimo ir mažesnių gimininių grupių atsiradimo.