patronmai (gr. patrōnymikos < patēr, kilm. patros – tėvas + onyma – vardas), istoriniai asmenvardžiai, vediniai iš tėvo asmenvardžio (vardo, pavardės, pravardės, slapyvardžio). Trinarėje įvardijimo sistemoje (vardas, tėvavardis, pavardė), gyvuojančioje rytų slavų kalbose, vartojamas tėvavardis. Skiriamasis paronimų bruožas – priesagos, kurias įprasta vadinti patroniminėmis. Lietuvių kalboje vyrus įvardijantys paronimai dažniausiai buvo sudaromi su lietuviškomis priesagomis ‑aitis, ‑onis, ‑ūnas, ‑ėnas ir slaviškomis ‑ovič, ‑evič. Moteris įvardijantys paronimai dažniausiai buvo sudaromi su lietuviškomis priesagomis ‑aitė, ‑aičia, ‑yčia, ‑ūčia ir slaviškomis ‑ovna, ‑evna. Paronimai buvo sudaromi iš įvairių vardų lyčių: senųjų lietuviškų dvikamienių asmenvardžių ir jų trumpinių (Dawnaronis < Daunoras, Girdwaynowicz < Girdvainis, Dawgintayte < Daugintas, Girdwilicia < Girdvilas, Narwidovicz < Narvydas), iš krikšto vardo įvairių lyčių (Petraytis < Petras, Stasionis < Stasys, Stankunas < Stankus, Jakubaicia < Jokūbas, Abramowna < Abraomas, Adamicia < Adomas), iš įvairių pravardinės kilmės asmenvardžių (Giedraitys < Giedrys, Meszkunas < Meška, Sruogievicz < Sruoga, Ruzgaycze < Ruzgys, Girniakalycia < Girniakalys, Didziakowna < Didžiakis). Su patroniminėmis priesagomis sudaromos ir lietuvių pravardės (Smaližáitis, Žabalnas, Pažadnas). Iš paronimų susidarė daug dabartinių lietuviškų pavardžių.

1750