patyrmas, juslinis pažintinis subjekto santykis su tikrove, empirinės duotybės tiesioginis suvokimas. Pažinimo proceso pradinis etapas. Patyrimui būdingas tam tikro laipsnio akivaizdumas (evidencija). Skiriamas išorinis ir vidinis patyrimas. Išorinį patyrimą sudaro jusliniai stebėjimai ir pojūčiai to, su kuo subjektas susiduria išoriškai laike ir erdvėje. Vidinis patyrimas yra dvasios ir kūno būsenų suvokimas, taip pat neempirinių dalykų (abstrakcijų, vertybių ir kita) įsisąmoninimas. Antikos filosofijoje patyrimas laikytas žemesniu pažinimo būdu, teikiančiu tik tikėtinas žinias apie kintančių daiktų pasaulį (regimybę). Naujųjų amžių empirizmas ir sensualizmas patyrimą laikė vieninteliu pažinimo šaltiniu. J. Locke’as skyrė išorinį juslinį suvokimą ir vidinę savivoką, susijusią su mąstymo, norėjimo, tikėjimo ir kitais aktais. Iš šių patyrimo rūšių kyla paprastos ir sudėtinės idėjos, kurios sudaro pažinimo turinį. I. Kantas nagrinėjo patyrimo galimybės sąlygas, jomis laikė erdvę ir laiką. Teigė sąmonės nekintančią apriorinę transcendentalinę struktūrą, kuri sutvarko patyrimo duomenis. G. W. F. Hegelis juslinį patyrimą laikė sąmonės savęs suvokimo proceso pradiniu, abstrakčiausiu, etapu. Marksizmas patyrimą siejo su praktine visuomenine veikla, jį traktavo kaip praktinį poveikį išoriniam pasauliui. Fenomenologinė filosofija atsisakė pažinimo subjekto ir objekto perskyros, patyrimą traktavo kaip sąmonės aktų visumą.