pauperzmas (lot. pauper – neturtingas), masinis visuomenės dalies skurdas, nuskurdimas. Dažniausiai susiklosto, kai paskirstant turtus tarp visuomenės sluoksnių atsiranda didelė nelygybė. Pauperizmo paveikti žmonės dažniausiai tampa priklausomi nuo pašalpų, labdaros ar išmaldos, apsigyvena prieglaudose. K. Marxas pauperizmą laikė pramoninio kapitalizmo rezultatu. Prancūzų istorikas ir rašytojas A. de Tocqueville’is knygoje Apie pauperizmą (Mémoire sur le paupérisme 1835) atskleidė pauperizmo paradoksą: labiausiai nuskurdusios valstybės turi mažiausiai skurstančių gyventojų, o klestinčiose (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje) – jų daugiausia. Didžiosios Britanijos ekonomistas ir valstybės veikėjas H. Fawcettas knygoje Pauperizmas – jo priežastys ir priemonės įveikti (Pauperism – Its Causes and Remedies 1871) rašė, kad šalia prabangos ir turto visada egzistuoja skurdas.
Senovėje ir viduriniais amžiais pauperizmo pagrindinės priežastys buvo nelaimės, kurias sukeldavo gamtos stichinės jėgos, – nederlius, epidemijos, potvyniai, gaisrai, taip pat karai ir prastas valdymas. Pauperizmas buvo būdingas kai kurioms istorinėms epochoms, pavyzdžiui, Romos respublikos, taip pat Romos imperijos nuosmukio laikais, kai Romoje susitelkdavo daugybė darbo neturinčių ir skurdžiai gyvenančių žmonių, kurie iš valdžios gaudavo duonos ir mėsos. Valdant Cezariui, po karo su Pompėjumi Didžiuoju, Romoje buvo priskaičiuojama daugiau kaip 300 000 žmonių (penktadalis gyventojų), kurie gyveno iš to, kas buvo dalijama. Valdant Augustui tokių buvo apie 200 000. Viduriniais amžiais beveik visi kaimo gyventojai gyveno skurde: užtekdavo menkiausios priežasties, kad jie patirtų badą ir kitus didelius nepriteklius. Dažni karai sekino Europos valstybes ir skurdino jų gyventojus. Dideli valstybiniai mokesčiai ir prievolės skurdino valstiečius, kurie versdavosi labai sunkiai. Ypač sunkus buvo 14 a. vidurys, kai Anglijoje, Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse plito maras. Valdant Liudvikui XIV apie 10 % Prancūzijos gyventojų gyveno skurde, o 50 % – prie skurdo ribos. Panašiai buvo 17 a. Anglijoje, Vokietijoje po Trisdešimties metų karo, per pirmąją Prancūzijos revoliuciją (1789 Paryžiuje iš apie 510 000 gyventojų buvo užregistruota apie 116 000 skurdžių). 19 a. plėtojantis stambiajai pramonei pauperizmas įgavo naujų formų, tapo gretutiniu naujos kapitalistinės santvarkos elementu. Fabrikinei gamybai įvairiais laikotarpiais, atsižvelgiant į jos mastą, kurį lėmė paklausa, reikėjo įvairaus darbuotojų skaičiaus, atleisti darbuotojai greitai papildydavo skurstančiųjų gretas. Be to, dėl technikos pažangos reikėjo vis mažiau darbuotojų. Ypač stipriai pauperizmas reiškėsi per pramonės krizes, kai būdavo stabdoma gamyba ir labai daug darbuotojų tapdavo bedarbiais. Daugiausia jų būdavo miestuose, ypač pramonės ir prekybos centruose. Pavyzdžiui, 1885 gyventojų surašymo duomenimis, Vokietijoje 3,4 % gyventojų gyveno skurde, o Hamburge – 9,7 %, Berlyne – 6,6 %, Bremene – daugiau kaip 6,8 %. Paryžiuje 1883 skurdo 7,5 % gyventojų, visoje Prancūzijoje – 4,7 %. Stichinės jėgos (sausra, potvynis) ir dabartiniais laikais gali sukelti masinį skurdą. Pauperizmą didina pavienių žmonių neįgalumas, alkoholizmas, narkomanija, ligos, didelis vaikų skaičius ir kita. Nuo 20 a. vidurio pauperizmas gali būti susijęs su bankų sukeliamomis būsto ir kito vartotojiško kredito krizėmis, masinėmis spekuliacijomis išvestiniais finansiniais produktais.