pavarà, įrenginys mechanizmo ar mašinos mechaniniam judesiui gauti. Jungia variklį (energijos šaltinį) su darbo mašina judesio perdavimo mechanizmu (perdava, reduktoriumi, multiplikatoriumi, pavarų dėže, variatoriumi, lanksčiuoju velenu). Turi valdymo įrenginių (paleidimo ir stabdymo, blokavimo ar sukimosi greičio keitimo). Paprasčiausia pavara yra trigrandė (variklis ir du krumpliaračiai), sudėtinga pavara sudaryta iš kelių paprastųjų. Būna grupinė (vienas variklis per judesio perdavimo mechanizmą varo mechanizmų ar mašinų grupę; beveik nebenaudojama), individualioji (kiekvienas mechanizmas ar mašina turi variklį ir judesio perdavimo mechanizmą; tobulesnė už grupinę – ja greitai paleidžiama ir sustabdoma mašina, keičiama jos judesio kryptis) ir daugiavariklė (atskiri mašinos mazgai turi variklius su judesio perdavimo mechanizmais; leidžia konstruoti kompaktiškesnę mašiną, lengviau taikyti automatinį valdymą, todėl naudojama sudėtingose metalo pjovimo staklėse, valcavimo staklynuose, transporto mašinose). Stacionariosios mašinos dažniausiai būna su elektros, hidrauline ar pneumatine perdava, mobiliosios varomos šiluminiais varikliais (šiluminę energiją verčia mechaniniu darbu). Pavara valdoma rankiniu (keitikliais, reostatais), pusiau automatiniu (mygtukais, pedalais, jungikliais) ir automatiniu (mechaninėmis ir elektrinėmis relėmis, jutikliais, reguliatoriais, fotoelementais, programiniais, mikroelektronikos ir kitais įtaisais, kurie leidžia mašinai našiau, tiksliau, patikimiau dirbti, valdyti ją iš tolo) būdu. Pradėta naudoti viduriniaisiais amžiais kartu su vandens ratu, labiau paplito 18 a., kai buvo išrasta garo mašina (garvežiams, laivams), 19 a. antroje pusėje sukurtas vidaus degimo variklis (transporto ir darbo mašinoms varyti), 20 a. pradžioje atsiradusi elektros pavara panaudota automatams ir automatizuotiesiems įrenginiams kurti.

1375