pavard, oficialus asmenvardis, rodantis asmens priklausymą šeimai, paveldimas asmenvardžio dėmuo. Tiria antroponimika. Pavardė – istorinė asmenvardžių kategorija, įvairiose kalbose susidariusi įvairiu laiku ir nevienodu būdu. Europoje anksti atsirado italikų, germanų, vėliau – slavų, baltų pavardės. Pvz., islandai vietoj pavardės tebevartoja tėvavardžius. Daugumos tautų vyriškos ir moteriškos pavardės niekuo nesiskiria, Europoje jas skiria tik baltai ir slavai.

Lietuvių pavardžių kilmė ir raida

Lietuvių pavardės susidarė iš tautinių (Daujotas, Jomantas), krikščioniškų (Adomónis < Adõmas, Jonáitis < Jõnas), pravardinių (Vãbalas, Júodvalkis) asmenvardžių, jų trumpinių (Rmas) ar priesaginių vedinių (Vincinas < Vncas). Skolintos pavardės sudaro labai nedidelę lietuvių pavardžių dalį (Bruveris). Dažnai pavardės buvo keičiamos dirbtinai – slavinamos (Beriozovas), Mažojoje Lietuvoje – vokietinamos (Rozenbergas). Svetimtaučiai raštininkai prikūrė daug naujų vardų: ne tik dėliojo slaviškas priesagas (Petráuskas, Markẽvičius, Beržánskas), bet ir išvertė pavardes (Kazlauskas < Oželis; Žùkas, Žukáuskas < Vãbalas; Garbačiáuskas < Kuprỹs; Zubrỹs, Zùbrus < Stubras).

Iki 13 a. lietuviai vadinosi tik vardu. Dvinario įvardijimo formavimosi prielaidų randama 13–14 a. istoriniuose šaltiniuose. Greta turėto vieno vardo buvo nurodoma asmens užimamos pareigos, amatas (Marcin kalwis, Urban woyt), kilimo vietos pavadinimas (Mikolay z Akmen), šeiminiai ar giminystės ryšiai (Szym, uszkuris Jasowey), tėvo (rečiau brolio) vardas (Sczepuk, syn Zdanow) ir kita. Po Lietuvos krikšto prie turėto tautinio asmenvardžio prijungtas krikščioniškas vardas, dažniausiai užrašomas prieš tautinį. Kartais dar būdavo įterpiamas paaiškinimas (Kazimiro alias Korigel), bet dokumentuose greitai paplito užrašai be paaiškinimų ar ženklų (Johanne Jawnus, Nicolaus Radziwil). Tokie dvinariai įvardijimai ypač dažni 14 a. šaltiniuose. Greta pradėjo rastis kitokių dvinarių įvardijimų – vardas ir patronimas su slaviška priesaga (Dowgal Gyrdowicz). 15 a. pabaigoje dvinaris įvardijimas pradėjo aiškiai vyrauti, nors dar dažnai vadintasi vienu tautiniu vardu (Kenstuthe), rečiau – vienu krikščionišku vardu (Jacobus) ir visai reti įvardijimai trimis vardais (Stefanus Andruszkowicz Jatolgowicz). 16 a. akivaizdžiai įsigalėjo dvinaris įvardijimas. Pirmasis – vardas (tautinis arba kriščioniškas), antrasis – patroniminės arba nepatroniminės kilmės pavards funkcijas atliekantis asmenvardis. 16 a. buvo kur kas daugiau patroniminių, sudarytų su lietuviškomis (‑aitis, ‑onis, ‑ėnas, ‑ūnas) ir slaviškomis (‑ovič-, ‑evič-) priesagomis iš bet kurio tėvo asmenvardžio, kuriuo galėjo būti senasis dvikamienis ar vienkamienis, krikščioniškas, pravardinis ir kitoks vardas. Nepatroniminiai įvardijimai labai įvairūs – dažniausiai pravardiniai. 17 a. istoriniai šaltiniai patvirtina dvinarę įvardijimo sistemą (pirmasis – beveik be išimties krikščioniškas, antrasis – patroniminis arba nepatroniminis asmenvardis). Dar pasitaikė ir trinarių įvardijimų. 18 a. dokumentų antroponimija liudija nusistovėjusią dvinarę įvardijimo sistemą – vardu (be išimties visi krikščioniški) ir pavarde. Tokia įvardijimo sistema išliko ir 21 amžiuje. Nusistovėjus dvinariam įvardijimui, susidarė sąlygos atsirasti pavardėms. Jomis dažniausiai virto, t. y. darėsi paveldimi, antrieji dvinarių įvardijimų asmenvardžiai (ir patroniminiai, ir nepatroniminiai).

Įvairių socialinių luomų pavardės atsirado ne vienu laiku. Pirmiausia pavardė buvo reikalinga turtingiesiems, nes reikėjo išreikšti priklausymą giminei, turto nuosavybę, paveldėjimo teises. Jų pavardės pradėjo atsirasti 15 a., valstiečių – 16 a., daugiausia – 17 amžiuje. Visuotinį pavardžių įsigalėjimą rodo 18 a. antroponimija. Tuo laikotarpiu pavardžių formos nusistovėjo, vienas šio proceso požymių – patroniminių priesagų numetimas. Patronimus pavertus pavardėmis, priesaga neteko savo svarbiausios funkcijos – neskyrė patroniminių asmenvardžių nuo kitų įvardijimų, tad buvo nereikalinga. Dažniausiai numesta priesaga ‑aitis. 18 a. ypač suintensyvėjo pavardžių slavinimas. Būtent tuo laiku atsirado dauguma pavardžių su ‑auskas, padaugėjo su ‑avičius, ‑evičius. Dabartinės lietuvių vyrų pavardės dažniausiai turi galūnes ‑as, ‑is, ‑ys, ‑(i)us (Daujotas, Vičiūnas, Bakutis, Varkalys, Morkus, Seilius), rečiau ‑a (Cvirka), ‑ė (Lapė).

Moterų asmenvardžiai istoriniuose šaltiniuose

Moterų asmenvardžiai istoriniuose šaltiniuose dažniau pradėti minėti 16 amžiuje. Ankstyvųjų užrašymų modelis – priklausomybę nurodantis asmenvardis (be vardo) ir prievardis našlė (Jasiowa wdova). Labai retai buvo nurodomas ir vardas. Vien vardu moterys užrašomos labai retai. 17 a. moterų užrašymas įvairavo, bet jau nurodytas ir vardas (Gendruta Keturnagiowna, Zophia Pranowna). Pirmas moterų įvardijimo narys – krikščioniškas vardas, antras – dažniausisi su slaviškomis -ewa, ‑owa (ištekėjusių) ir ‑ewna, ‑owna (neištekėjusių) priesagomis. 16 a. pasitaiko lietuviškų priesagų ‑aitė, ‑ienė (Luce Dawgintayte, Dorothea Martynienia). Vėlesniais amžiais jų vis gausėjo. 18 a. ypač pagausėjo netekėjusių moterų priesagų ‑aičia, ‑yčia, ‑ūčia, ‑iukė.

Dabartinės lietuvių moterų pavardės

Dabartinės lietuvių moterų pavardės – ilgo proceso rezultatas. Moterų pavardės lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kitų kalbų, sudaromos pagal tėvo (netekėjusių) arba vyro (ištekėjusių) pavardę. Mergaičių pavardės sudaromos prie pavardės kamieno pridėjus priesagas ‑aitė, ‑ytė, ‑utė, ‑iūtė (Daujotaitė, Vičiūnaitė, Cvirkaitė, Bakutytė, Lapytė, Varkalytė, Morkutė, Seiliūtė). Ištekėjusių moterų pavardės sudaromos prie vyro pavardės kamieno pridėjus moterišką priesagą ‑ienė / ‑uvienė (Daujotienė, Bakutienė, Varkalienė, Morkuvienė, Seiliuvienė, Vičiūnienė). Tarmėse moterų, ypač mergaičių, pavardės sudaromos su įvairesnėmis priesagomis: ‑aičia, ‑yčia, ‑ūčia, ‑ikė, ‑(i)ukė, ‑iotė, ‑alė, ‑ėlė, ‑očia, ‑okė, ‑ėčia ir kitomis (Morkūnaičia, Bakutyčia, Zebčiukalė, Petrauskikė, Dailydėčia, Martyniokė). 21 a. pradžioje leistina moterų pavardes sudaryti be priesagos, tik pridėjus galūnę ‑ė (Daujotė, Vičiūnė, Varkalė).

Lietuvių pavardžių tyrinėjimai

Lietuvių pavardžių kilmė aptarta Lietuvių pavardžių žodyne (1982–85). Kai kurias pavardžių susidarymo aplinkybes tyrinėjo A. Salys (straipsnis Apie mūsų vardus ir pavardes, Mūsų pavardės, išspausdintas knygoje Rinktiniai raštai t. 2 1983), P. Jonikas (straipsnis Lietuvių studentų pavardės XV–XVIII a. Europos universitetuose, išspausdintas tęstiniame leidinyje Lituanistikosdarbai 1973). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje lietuvių pavardes daugiausiai tyrinėjo A. Vanagas (Mūsų vardai ir pavardės 1982), Z. Zinkevičius (Lietuvių antroponimika: Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje 1977, Lietuvių asmenvardžiai 2008), V. Maciejauskienė (svarbiausi lietuvių pavardžių formavimosi ypatumai aptarti jos darbuose Lietuvių pavardžių susidarymas 1991 ir Lietuvių pavardės: raida ir kilmė 1994).

1750