paveldjimas, mirusio fizinio asmens palikimo, tai yra visų rūšių turto, turtinių teisių, pareigų (skolų) ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių, išskyrus su mirusiojo asmeniu neatskiriamai susijusias teises, perėjimas jo įpėdiniams.

Paveldėjimo teisinis reglamentavimas

Paveldėjimas yra vienas nuosavybės teisės įgijimo būdų, kuris galimas tik po turto ankstesnio savininko mirties ir yra neatlygintinis. Paveldėjimas gali įvykti pagal įstatymą (šeimos ir giminystės ryšių pagrindu) arba (ir) pagal testamentą. Pagal įstatymą paveldima, kai paveldėjimo tvarka nepakeista ir kiek nepakeista palikėjo testamentu. Paveldėjimo pagrindas yra juridinių faktų sudėtis – asmens mirties (ar paskelbimo mirusiu) faktas, su kuriuo siejamas palikimo atsiradimo faktas, ir tai, kad asmuo, šaukiamas paveldėti, yra įstatyminis įpėdinis arba jo paveldėjimo teisė numatyta testamente. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba palikėjas iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. Kai yra keletas įpėdinių, jų paveldėtas turtas tampa visų šių įpėdinių bendrąja daline nuosavybe, jeigu testamentu nenustatyta kitaip. Įpėdiniai, paveldėję pagal įstatymą ar testamentą, gali prašyti palikimo atsiradimo vietos notarą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą.

2098

Paveldėjimas Lietuvoje iki 1795

Jau 13–14 a. kunigaikščių ir bajorų žemė ir kitas turtas pagal paprotį buvo paveldimi, nors visos žemės savininku buvo laikomas didysis kunigaikštis. Jis tik prižiūrėdavo, kad paveldėtų įpėdiniai vyrai, galintys eiti karo tarnybą ir atlikti kitas prievoles valstybei. Dėl to jie paveldėjimui turėjo gauti didžiojo kunigaikščio sutikimą. Bajorų visai šeimai išmirus jų žemę perimdavo didysis kunigaikštis (mirusios rankos teisė). Jei šeimoje likdavo moteriškosios giminės įpėdinių, didysis kunigaikštis pasirūpindavo mirusiojo našlę ar dukterį išleisti už tokio asmens, kuris galėtų toliau eiti karo tarnybą (tarnybininkai) už žemę, paverstą tarnybiniu dvaru. Tokių dvarų nuolat daugėjo, jau 14 a. jie virto paveldimu kunigaikščių ir bajorų turtu, jei tik mirusiojo šeimoje likdavo vyrų, galinčių eiti karo tarnybą. Paprotinė bajorų paveldėjimo teisė pirmą kartą rašytinės teisės aktu buvo pripažinta 1387 krikštijant Lietuvą. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila (Jogailos privilegija Lietuvos bajorams katalikams) formaliai patvirtino bajorų katalikų nuosavybės teises į jų nuo seno pagal paprotį paveldimą tėviškę, leido ją paveldėti ir moterims, bajorams laisvai leisti savo dukteris ir giminaites už vyrų, našlėms tekėti be didžiojo kunigaikščio sutikimo. 1413 Horodlės susitarimais leista bajorų įpėdiniams vyrams ir moterims paveldėti ir tarnybinius dvarus, didžiojo kunigaikščio duotus bajorams amžinai valdyti. 1434 Žygimanto Kęstutaičio privilegija bajorų stačiatikių teisės buvo sulygintos su bajorų katalikų teisėmis. Bajorų žemės ir kito turto paveldėjimo teisės buvo įtvirtintos I (1529), II (1566) ir III (1588) statutuose (Lietuvos Statutas). Pagal III Statutą nuo 1588 galėjo būti konfiskuota tik valstybės išdavikų ir didžiojo kunigaikščio didybės įžeidėjų žemė, nors ją jau būtų paveldėję jų vaikai, žinoję apie tėvo nusikaltimą. Lietuvos Statutas pripažino ir miestiečių paveldėjimo teises į jų namus bei sklypus miestuose. Valstiečiai, tapę baudžiauninkais (dauguma jų 16 a.), galutinai prarado (per 16 a. vidurio Valakų reformą) iki tol kai kur turėtą teisę paveldėti žemę, galėjo paveldėti tik savo kilnojamąjį turtą. Dar tėvonija.

1438

Paveldėjimas Lietuvoje po 1795

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų 1795 Rusijai užgrobus Lietuvą III Lietuvos Statutas (1588) ir toliau (iki 1840) reglamentavo paveldėjimą. Užnemunėje 1797 įsigaliojo Prūsijos civilinė teisė, 1807 – Prancūzijos (Napoleono civilinis kodeksas, kiti įstatymai), nuo 1825 – Lenkijos karalystės civilinis kodeksas. 1840 Lietuvoje įsigaliojus Rusijos imperijos įstatymams didžiojoje Lietuvos dalyje (be Klaipėdos krašto) iki 1940 buvo paveldima pagal testamentą arba sutartį dėl įpėdinio paskyrimo ir pagal įstatymą. Teisė paveldėti pagal testamentą (ji pati seniausia) turėjo pirmumą prieš teisę paveldėti pagal sutartį ir pagal įstatymą. Kai įpėdinių būdavo ne vienas, jie visi pagal įstatymą paveldėdavo lygiomis dalimis. Našlė pagal įstatymą gaudavo nuosavybėn 1/4 savo mirusio vyro palikimo, o nelikus įstatyminių įpėdinių – 3/4 iki gyvos galvos arba ligi ištekės.

SSRS okupuotoje Lietuvoje nuo 1940 12 įsigaliojo Rusijos Sovietų Fereracinės Socialistinės Respublikos (RSFSR) paveldėjimo įstatymai: 1940 11 30 Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas išleido įsaką dėl RSFSR baudžiamųjų, civilinių ir darbo įstatymų laikino taikymo LSSR teritorijoje, kuriuo panaikino iki tol galiojusią Lietuvos Respublikos teisę. Vokietijos okupacijos metais (1941–44) vėl buvo imta taikyti Lietuvos Respublikos civilinė teisė, bet tik tiek, kiek ji neprieštaravo okupacinės valdžios interesams (pavyzdžiui, didelių dvarų ir namų bei kitų didelių žemėvaldų nuosavybė nebuvo grąžinta buvusiems savininkams). Nuo 1964 paveldėjimą reglamentavo pagal SSRS ir sąjunginių respublikų civilinių įstatymų pagrindus (1961) parengtas LSSR civilinis kodeksas (1964) ir LSSR butų kodeksas (1982). Pagal įstatymą arba pagal testamentą buvo paveldimas asmeninės nuosavybės teisėmis turimas turtas. 21 amžiaus pradžioje paveldėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001).

2098