pavišiaus kokýbė, rodiklis, nusakantis apdirbtos metalinės detalės tinkamumą ekpsloatacijai. Detalės paviršiaus kokybę lemia detalės paviršiaus geometrinės (paviršiaus šiurkštumas ir banguotumas) ir paviršinio sluoksnio cheminės ir mechaninės (cheminė sudėtis, kietumas, kristalo gardelės struktūra, jos deformacija ir pokyčiai, liekamųjų įtempių dydis, ženklas, veikimo gylis) savybės. Paviršiaus kokybė kinta apdirbant ruošinį, pvz., liejinių paviršiaus kokybę lemia jų liejimo formų sienelių paviršiaus kokybė, liejimo būdas, be to, karštai štampuojant ruošinius jų paviršiuje būna įspaustų nuodegų ir štampo paviršių nelygumų. Daugiausia detalės paviršiaus kokybė kinta apdirbant ruošinį pjovimu – plastiškai deformuojamas jo paviršinis sluoksnis, pakinta šio sluoksnio metalo kristalo grūdelių forma, jame vyksta faziniai virsmai, veikia vidiniai makroįtempiai, kurie pašalinus apkrovą sukuria tempimo ar gniuždymo liekamuosius įtempius. Pjaunant metalą didesne jėga paviršinis sluoksnis pasidaro kietesnis (sukietinimo laipsnis priklauso nuo apdirbimo būdo), o padidėjus darbinei temperatūrai ir ciklinei apkrovai jame pakinta makroįtempių poveikis. Vykstant deformacijai dėl liečiančiųsi paviršinių sluoksnių mechaninės sąveikos susidaro tamprusis, vėliau plastinis sąlytis, prasideda makropjovimas, pakinta paviršinio sluoksnio savybės, kurios daugiausia lemia detalės darbo trinties sąlygomis efektyvumą ir jos ilgalaikiškumą. Detalių darbiniai paviršiai pradeda dilti nuo tarp detalių atsirandančios sausosios trinties, nupjaunamos arba deformuojamos mikronelygumų viršūnės, padidėja tarpas tarp trinančiųsi detalių. Dilimo sparta priklauso ir nuo mikronelygumų formos, aukščio, krypties, paviršiaus banguotumo (nelygumų – iškyšų ir įdubų – bangų, kurių aukštis daug didesnis už bangos aukštį) ir formos netikslumų, ir nuo paviršinio sluoksnio sukietėjimo, liekamųjų įtempių, trinties sąlygų (darbo paviršiai sparčiausiai dyla įjungiant ir išjungiant mašiną, nes tuo metu sutrinka jų tepimas). Paviršiaus kokybė lemia detalių kontaktinį standumą, kuris tuo didesnis, kuo mažesnis paviršiaus šiurkštumas ir banguotumas, kuo kietesnis paviršius. Be to, naudojamų detalių paviršiai dėl didelio šiurkščio labiau rūdija, nes mikronelygumų įdubose kaupiasi vanduo ir cheminės medžiagos, paviršius ne taip atspindi šilumą ir šviesą. Ypač nepageidautini liekamieji įtempiai detalės paviršiuje, kai sudaroma chromo ar kurio kito metalo danga (paviršiuje atsiranda plyšių, jis ima sluoksniuotis). Detalių paviršiaus kokybei gerinti naudojamos įvairios paviršinio sluoksnio stiprinimo technologijos: grūdinimas, cementavimas, azotinimas, apvirinimas, dengimas elektrocheminėmis dangomis, apdirbimas elektromechaniniu ar lazeriniu būdu, plastinis deformavimas apdaužant paviršių šratų srove, daužikliais ar apridenant ritinėliais ir rutuliukais.

2425