pogròmas (rus. pogrom), minios įvykdytas religinei, rasinei ar tautinei mažumai priklausančių žmonių grupės užpuolimas ar jų turto niokojimas, kurį dažniausiai toleruoja arba sankcionuoja valstybės valdžia. Terminas atsirado 19 a. pabaigoje Rusijoje, dažniausiai vartojamas kalbant apie išpuolius prieš žydus. Stichiniai valdžios toleruojami išpuoliai prieš žydus žinomi nuo senovės Romos laikų (panašiai puldinėti ir kitõs valdžiai nepriimtinos religijos – krikščionių – atstovai). Vėliau pogromų būta daugelyje vidurinių amžių Vakarų Europos krikščioniškų kraštų, mažiau – musulmonų valdomoje Ispanijoje.
Pirmieji pogromo terminu vadinami susidorojimai su žydais vyko 1881−84, Rusijos revoliucionieriams nužudžius carą Aleksandrą II. Pasikėsinimą įvykdė ne žydas ir tarp sąmokslininkų buvo tik vienas žydas, bet dėl gandų daugiau kaip 200 Rusijos imperijos miestų minia puolė žydus ir niokojo jų turtą (garsiausi – Kijevo, Varšuvos ir Odesos pogromai). Rusijos valdžia oficialiai tam nepritarė, bet neoficialiai naudojosi antisemitizmu kaip priemone nukreipti kita linkme visuomenės nepasitenkinimą socialine ir ekonomine padėtimi. Kruvinesnių pogromų banga kilo 1903–06. Ją lėmė valdžios ir monarchistinių organizacijų reakcija į stiprėjančią revoliucionierių agitaciją (siekta parodyti, kad revoliucinis judėjimas − tai žydų machinacijos) ir 1905−07 revoliucija. Vienas labiausiai pagarsėjusių ir daug kuo tipinis pogromas įvyko 1903 04 Kišiniove. Minia, pasyviai stebint policijai ir kariuomenei, per dvi dienas nužudė 45 žydus, apie 600 sužeidė, nusiaubė 1500 žydų namų. Keletas riaušių kaltininkų buvo nubausta.
Kišiniovo pogromo aukos prie suniokotų namų (1903)
per Krištolinės nakties pogromą išdaužytos žydų parduotuvių vitrinos (1938 11)
Per 1905–07 Rusijos revoliuciją dauguma pogromų vyko Ukrainoje (didžiausias Odesoje − daugiau kaip 300 žuvusių, tūkstančiai sužeistų), mažiau Baltarusijoje ir pačioje Rusijoje, šiuo laikotarpiu jų visai nebuvo Lenkijoje ar Lietuvoje, nors žydų čia gyveno daug. Pogromai pasikartojo po 1917 Spalio perversmo kilus pilietiniam karui (Ukrainoje juos skatino tiek baltųjų, tiek Ukrainos kariuomenės ir savarankiškai organizuotų valstiečių karinių būrių vadai). Kitose šalyse didesnių pogromų būta Argentinoje (1919), Rumunijoje (1927), didžiausi – nacių Vokietijoje ir jos okupuotuose kraštuose (Krištolinė naktis, 1941 įvykiai Lvove, kur vietos ukrainiečių nacionalistai kaltino žydus kolaboravus su buvusia sovietų valdžia; dar Holokaustas) bei Ašies koalicijos valstybėse (pvz., 1941 pogromai Jasuose, Rumunija).
Pogromai buvo viena didesnių priežasčių kilti sionizmui (ypač stiprus tarp Rusijos žydų) ir masinei žydų emigracijai iš daugelio Europos ir arabų šalių į Izraelį.
Lietuvoje
Lietuvoje žydų ir krikščionių atskirumas buvo nuo seno, bet išskyrus nedidelius incidentus pogromų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nebuvo, tik per Abiejų Tautų Respublikos−Rusijos karą (1654−67) okupuotoje Lietuvos dalyje žydus žudė ir plėšė jų turtą Ukrainos kazokų kariniai daliniai. 1795 Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos lietuviai ir žydai tarpusavyje gyveno taikiai, bet kultūrinio ar politinio suartėjimo nebuvo. 19 a. pabaigoje−20 a. pradžioje Rusijos imperijos vakarinėje dalyje kilusi pogromų banga Lietuvos nepalietė, tik keliuose miesteliuose (Ramygaloje, Žemaičių Naumiestyje, Šilalėje, Dusetose) vyko muštynės, per kurias žmonių aukų ar žydų turto naikinimo atvejų nebuvo.
Nedidelių incidentų būta kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, kai 1919 Panevėžyje ir Kaišiadoryse kareiviai plėšė žydų krautuves, sumušė keletą žydų. 4 dešimtmetyje Lietuvoje stiprėjo antisemitizmas, kurį tramdė valstybės valdžia. Antisemitizmas pasireiškė siekiu išstumti žydus iš ekonominio gyvenimo, aukštųjų mokyklų, t. p. būta langų daužymo (didžiausias − 1939 06 18 Leipalingyje), žydų praeivių užpuldinėjimo (1939 02 keliolika žydų sumušta Kelmėje). Policija tokiais atvejais nesunkiai išsklaidydavo minią, nė vienas žydas nebuvo užmuštas; šie įvykiai nebuvo tikrieji pogromai.
Sovietų okupacijos metais (ypač 1940 06−1941 06) dėl kai kurių vietos žmonių ksenofobijos ir Lietuvos aktyvistų fronto propagandos iš Berlyno stiprėjo didelės lietuvių dalies antisemitinės (to meto Europoje daugelis veikėjų manė, kad komunistinė ideologija yra žydiškos kilmės) nuotaikos. Jos prasiveržė kilus SSRS−Vokietijos karui (nuo 1941 06 22) ir iš Lietuvos traukiantis SSRS kariuomenei. Daugelyje miestų, pvz., Panevėžyje, lietuviai užpuldinėjo žydus, grobė jų turtą. 1941 06 24 stichiniai pogromai prasidėjo Kaune, Vilijampolės priemiestyje, kur nužudyta daug žydų, mažesnio masto pogromas kilo kitoje miesto dalyje. Į Kauną įžengus Vokietijos kariuomenei susidorojimo su žydais organizavimą perėmė gestapas. Liepos mėnesį žydų žudynės virto masinėmis visoje Lietuvoje (Holokaustas).
2803
-Holokaustas; -antisemitizmas