pamoka pradinėje mokykloje (20 a. 6 dešimtmetis, Tasmanija, Australija)
pradnė mokyklà, pradžiõs mokyklà, bendrojo ugdymo įstaiga, teikianti pradinį išsilavinimą. Pradinė mokykla t. p. suteikia mokiniui dorinės ir socialinės brandos pradmenis, kultūros ir etninius pagrindus, elementarų raštingumą, padeda jam pasirengti mokytis pagal pagrindinio ugdymo programą. Priimamų į pradines mokyklas vaikų amžius ir mokymo trukmė jose įvairiose šalyse skiriasi.
Pradinių mokyklų kūrimasis
Manoma, seniausios pradinės mokyklos buvo steigtos 2800–2500 pr. Kr. senovės Egipte, Babilone, Indijoje, Kinijoje, Sirijoje prie valdovų rūmų.
Europoje pirmosios pradinės mokyklos pradėtos steigti 7–6 a. pr. Kr. senovės Graikijoje. Pagal senovės Graikijos pavyzdį 4 a. pr. Kr. pradinės mokyklos atidarytos ir Romoje.
Ankstyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje pradines mokyklas steigė ir joms vadovavo Bažnyčia, mokytojais pradėta skirti krikščionių dvasininkus. 6–7 a. susiformavo vienuolynų mokyklos. Vėliau prie daugelio parapijų bažnyčių pradėtos steigti parapinės mokyklos. Jose mokėsi tik berniukai, mokyta (dažniausiai lotynų kalba) maldų, giesmių, kai kuriose dar ir skaityti, rašyti, skaičiuoti. Dauguma nepasiturinčiųjų vaikų pradinės mokyklos nelankė, juos auklėjo tėvai kasdieniu darbu.
Vidurio ir Rytų Europoje pirmosios pradinės mokyklos įsteigtos 3–4 a. Gruzijoje ir Armėnijoje, 10 a. – Kijevo Rusioje.
13–14 a. amatininkai ir pirkliai pradėjo steigti pasaulietines cechų mokyklas ir gildijų mokyklas, kur jų vaikai mokydavosi skaityti ir rašyti gimtąja kalba, skaičiavimo ir religijos; amato mokydavosi namie – tėvo dirbtuvėje. Šios mokyklos pamažu tapo pradinėmis miesto mokyklomis, išlaikomomis miestų savivaldybių (magistratų).
Renesanso laikotarpiu kartu su humanizmo idėjomis paplito ir gamtos mokslų bei humanitarinių dalykų dėstymas. Pradėtos steigti mergaičių pradinės mokyklos (daugiausia privačios). 16–18 a. Ukrainoje ir Baltarusijoje paplito brolijų mokyklos.
1737 Prūsijoje išleistas vienas pirmųjų privalomojo mokymo įstatymas – Reguliuojamieji principai (Principia regulativa). Juo mėginta įgyvendinti visuotinį pradinį mokslą 7–14 m. vaikams (mergaitėms ir berniukams).
Vakarų ir Vidurio Europoje pradinės mokyklos pradėjo sparčiai plisti 17–18 a., kai plėtojantis pramonei prireikė kvalifikuotesnių darbininkų. 19 a. pradžioje socialistas utopistas R. Owenas įsteigė pirmąsias pradines mokyklas darbininkų vaikams nuo 6–10 metų.
19 a. daugelyje Vakarų Europos šalių priimtas visuotinio privalomojo pradinio mokslo įstatymas, susiformavo valstybinių pradinių mokyklų sistemos, sukurtas jų valdymas.
Rusija raštingumo atžvilgiu buvo atsilikusi nuo Vakarų šalių, daugiau pradinių mokyklų čia pradėta steigti 18 a. pirmoje pusėje. 1804 Rusijos imperijoje patvirtintos vienmetės, 1828 – dvimetės pradinės mokyklos. 1864 jos perduotos Sinodo žinion ir pavadintos cerkvinėmis mokyklomis.
Pradinės mokyklos Lietuvoje
Lietuvoje pirmoji žinoma pradinė mokykla, vadinamoji katedros mokykla, įsteigta prie Vilniaus katedros (Vilniaus katedros mokykla). Ji paminėta 1397 Vilniaus kapitulos dokumentuose. Turėjo privilegiją, kad Vilniaus mieste nebus steigiama jokia kita mokykla.
Nuo 15 a. pradžios iki 19 a. vidurio beveik visos pradinės mokyklos buvo vadinamos parapinėmis mokyklomis. Jose visų luomų berniukai (išskyrus baudžiauninkus) mokėsi lietuviškai ir lenkiškai (gabesni mokiniai dar ir lotynų kalba) skaityti, rašyti, skaičiuoti ir tikėjimo pradmenų, dažnai mokytojavo kunigai. 1526 Vilniaus vyskupijos sinodas nutarė kiekvienoje parapijoje įkurti po pradinę mokyklą, kur būtų mokoma tikybos lietuvių ir lenkų kalbomis (šis projektas nebuvo visuotinai įgyvendintas). Pradinės mokyklos dažniausiai buvo įkuriamos specialia fundacija (jeigu fundatorių būdavo daugiau, parapijoje galėjo veikti ir kelios pradinės mokyklos). Pradines mokyklas steigė katalikai, protestantai, stačiatikiai, unitai, judėjai, karaimai. Jas daugiausia lankė neprivilegijuotų luomų vaikai (t. p. mergaitės). 16–18 a. jose buvo mokoma iš įvairių religinių knygų tikybos, giedoti, skaityti, rašyti (ne visada), skaičiuoti, lotynų ir vokiečių (evangelikų reformatų mokyklose) kalbų. Katalikų pradinėse mokyklose rašto daugiausia buvo mokoma lotyniškai ir lenkiškai, kai kur (daugiausia Žemaitijoje) – ir lietuviškai, kai kuriose evangelikų reformatų parapinėse mokyklose – lenkiškai ir lietuviškai. 16 a. pirmoje pusėje Lietuvos teritorijoje buvo žinoma 11 katalikų ir 6 protestantų pradinės mokyklos, 16 a. antroje pusėje – 53 katalikų, 32 protestantų pradinės mokyklos, nuo 17 a. antros pusės iki 1773 Vilniaus vyskupijoje – 15 katalikų, Žemaičių vyskupijoje – 34 katalikų, abiejose vyskupijose – 18 protestantų pradinių mokyklų.
1773 įkurta Edukacinė komisija (pirmoji Europoje švietimo ministerija) pradėjo kurti valstybinę švietimo sistemą. Pradinės mokyklos buvo perimamos iš bažnyčių ir pasaulietinamos, įvedamas visų luomų vaikų mokymas, pasaulietinis dorovės ir papročių kursas, gamtos ir tiksliųjų mokslų dėstymas, kūno kultūra, pradėta teikti praktinių, su žemės ūkio darbu susijusių žinių, vietoj lotynų siūlyta gimtoji kalba. Dėl lėšų ir tinkamai parengtų mokytojų stokos buvo įgyvendinta tik dalis sumanymų. Lietuvos vadovėlių rengimu Edukacinė komisija nesirūpino. Vadovėliai buvo leidžiami privačia iniciatyva (1761–1790 parduoti 14 544 lietuviški elementoriai). Pradines mokyklas lankė daugiausia valstiečių vaikai. 1777 Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikė 330 pradinių mokyklų, kuriose mokėsi 4956 mokiniai, iš jų 77 % sudarė valstiečių ir miestiečių vaikai. 1773–1803 Žemaičių vyskupijoje buvo 90, Vilniaus vyskupijoje – 178, Klaipėdos krašte – 84 pradinės mokyklos. Pirmoji pradinių klasių mokytojų pasauliečių rengimo mokytojų seminarija įkurta 1775 Vilniuje vyskupo I. J. Masalskio siūlymu.
Po 1803 švietimo reformos pradinės mokyklos perėjo Vilniaus universiteto žinion, bet buvo paliktos prižiūrėti Bažnyčiai. Veikė vienklasė (mokslas trukdavo dvejus trejus metus), dviklasė (mokslas trukdavo ketverius penkerius metus) ir tarpinio tipo pradinė mokykla. Vyravo Edukacinės komisijos įvestos programos ir vadovėliai. Labiausiai paplitusios buvo vienklasės pradinės mokyklos, kuriose mokyta skaityti, rašyti, aritmetikos, tikybos, žemės ūkio darbų. Dviklasėse pradinėse mokyklose dar mokyta lotynų ir rusų, kai kuriose ir vokiečių kalbų, geografijos, dėstomoji kalba buvo ir lietuvių (dažniausia Žemaitijoje), ir lenkų. Žymiausia dviklasė pradinė mokykla buvo Kretingoje (mokėsi apie 200 mokinių), panašios veikė Šeduvoje, Varniuose, Kaltinėnuose.
Buvusios Žemaičių Kalvarijos parapinės mokyklos pastatas (1804)
1804 Vilniaus gubernijoje buvo 153 pradinės mokyklos (2909 mokiniai), 1809 – 139 pradinės mokyklos (3036 mokiniai; iš jų – 498 mergaitės), 1829 – 134 pradinės mokyklos (4300 mokinių). 17 a. prie vienuolynų pradėta steigti pensionus, vėliau atsirado ir privačių, kuriuose dalis mergaičių gaudavo pradinį išsimokslinimą. Juose mokėsi bajorų ir miestiečių luomo mergaitės, daugiausia rūpintasi religinių auklėjimu (ypač vienuolynų). Šie pensionai veikė iki 19 a. pabaigos. 1809 Vilniaus gubernijoje buvo 17 mergaičių pradinių mokyklų.
19 a. pradžioje (daugiausia Užnemunėje) atsirado dviklasės realinės krypties pradinės mokyklos, vadinamosios elementarinės mokyklos, kurios rengė valstiečių vaikus dirbti žemės ūkio darbus ir kartu teikė bendrojo mokslinimo žinių. Žymiausia tokia pradinė mokykla – Joniškėlio (dabar Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokykla). Be šių oficialiųjų pradinių mokyklų, 18 a.–19 a. pirmoje pusėje buvo paplitusios valstiečių įsteigtos ir išlaikomos kaimo pradinės mokyklos, vadinamosios bakalorijos. Jose pasamdytas mokytojas (bakalorius; jo pasirengimas buvo nereglamentuojamas) mokė kaimo arba kelių šeimų vaikus skaityti, rašyti ir tikybos.
Po 1830–1831 sukilimo Rusijos imperijos valdžia įvedė mokestį už mokslą, pradines mokyklas beveik visas uždarė ir vietoj jų steigė vienklases ir dviklases valdines pradines mokyklas dėstomąja rusų kalba. Valdinės pradinės mokyklos buvo parapinės ir Valstybės turtų ministerijos. Trūkstant lėšų joms išlaikyti leista veikti senosioms vienklasėms pradinėms mokykloms (jų skaičius buvo nuolat mažinamas); dviklasės panaikintos. Pradinių mokyklų mokymo programos susiaurintos. 1841 buvo išrūpintas leidimas Žemaičių vyskupijoje veikti lietuviškoms mokykloms, jeigu jose mokoma ir rusų kalbos. Lietuviškomis pradinėmis mokyklomis ypač rūpinosi vyskupas M. Valančius. Be žydų mokyklų, 1853 Kauno gubernijoje veikė 197 lietuviškos parapinės ir valdinės pradinės mokyklos (5910 mokinių), 1856 – 58 pradinės mokyklos (42 valdinės; iš viso 1873 mokiniai). 1839 Vilniaus gubernijoje veikė 67 pradinės mokyklos (16 valdinių; iš viso 1106 mokiniai), 1856 – 36 pradinės mokyklos (33 valdinės; iš viso 792 mokiniai). Užnemunėje 1852 veikė 37 pradinės mokyklos (1497 mokiniai).
Po 1863–1864 sukilimo lietuviškos pradinės mokyklos buvo uždarytos, vietoj jų pradėta steigti valdines rusiškas, vadinamąsias liaudies, mokyklas, ir cerkvines parapines mokyklas dėstomąja rusų kalba. Uždrausta mokyti lietuvių kalba ir mokytojauti katalikams lietuviams. 1867 Kauno gubernijoje veikė 185 pradinės mokyklos (22 valdinės parapinės, 111 liaudies mokyklų, 36 Valstybės turtų ministerijos mokyklos, 16 mokyklų prie evangelikų reformatų bažnyčių). Nuo 1872 apskrities mokyklos tapo aukštesniojo tipo dviklasėmis pradinėmis miesto mokyklomis žemesniųjų luomo vaikams. Lietuviai valstiečiai priešinosi caro valdžios vertimo į stačiatikybę politikai ir rusifikacijai, dažnai neleisdavo savo vaikų į valdines mokyklas. 1863–1904 jie organizavo slaptąsias mokyklas (išskirtinis reiškinys pasaulio švietimo istorijoje), kuriose samdomi mokytojai, vadinamieji daraktoriai, mokė gimtąja kalba. 1897 Kauno gubernijoje liaudies mokyklose mokėsi tik 6,9 % mokyklinio amžiaus vaikų, o skaityti mokėjo 54,2 % 9–49 m. žmonių.
20 a. pradžioje, kai valdžia ėmė steigti daugiau mokyklų už iždo pinigus, valdinių pradinių mokyklų padaugėjo beveik ketvirtadaliu, 1904 Kauno gubernijoje jas lankė 15,7 %, Vilniaus gubernijoje – 14 % mokyklinio amžiaus vaikų (lietuvių raštingumas buvo vienas aukščiausių Rusijos imperijoje). Vyravo 3–4 skyrių kaimo vienklasės ir keturklasės pradinės mokyklos. Po 1905–1907 revoliucijos Rusijoje buvo leista dėstyti lietuvių kalba valdinėse pradinėse mokyklose (bet valdinėse mokyklose tuo nesirūpinta), panaikintos bausmės už slaptą vaikų mokymą, oficialiai leista steigti privačias mokyklas. Daugiausia lietuvių pradinių mokyklų įsteigė katalikiškosios švietimo organizacijos: Kauno gubernijoje – Saulės, Suvalkų gubernijoje – Žiburio. 1910 oficialiai veikė apie 70 lietuviškų pradinių mokyklų. 1907 dviklasė lietuviška pradinė mokykla įkurta ir Vilniuje (Vilniuje, kaip ir visoje Vilniaus gubernijoje, dauguma privačių katalikams skirtų pradinių mokyklų buvo lenkiškos, lietuviškas mokyklas čia steigti rūpinosi tik 1913 įkurta lietuvių švietimo draugija Rytas). 1905–1914 dabartinėje Lietuvos teritorijoje veikė (su žydų mokyklomis) 1620 pradinių mokyklų.
Paskelbus nepriklausomybę 1922 Steigiamasis Seimas priėmė Pradžios mokyklų įstatymą, pagal kurį keturmetė pradinė mokykla tapo privaloma visiems 7–11 m. vaikams. Įstatymas pradėtas įgyvendinti 1927–1928, oficialiai įgyvendintas 1930. Beveik visos pradinės mokyklos buvo valstybinės. Pagrindiniai mokomieji dalykai: lietuvių kalba, tikyba, skaičiavimas, aplinkos ir tėvynės pažinimas (4 skyriuje – istorija, geografija, gamtos pažinimas), dailė, rankų darbai, kūno kultūra ir dainavimas. Veikė 4 klasių pradinės mokyklos (po 1936 švietimo reformos pradinės mokyklos pertvarkytos į 6 klasių). 1926 buvo 2360 pradinių mokyklų (131 700 mokinių), 1929/1930 – 2386 pradinės mokyklos (iš jų 2158 lietuvių, 122 žydų, 25 lenkų, 16 vokiečių, 13 rusų, 7 latvių, 45 mišrios), 3777 mokytojai, 150 288 mokiniai. 1938 buvo 2599 pradinės mokyklos (301 200 mokinių).
Mažojoje Lietuvoje prie bažnyčių, daugiausia Semboje, pradinės mokyklos pradėtos steigti 13 amžiuje. Nuo 1530 visuomenės ir kultūros veikėjų pastangomis lietuvininkų vaikus pradinėse mokyklose pradėta mokyti lietuvių kalba. Iki 1568 buvo įsteigta ne mažiau kaip 20 lietuviškų mokyklų (Kaukėnuose, Klaipėdoje, Priekulėje, Rusnėje, Šilutėje, Tilžėje, Viešvilėje, Vilkyškiuose ir kitur), 16 a. pabaigoje lietuviškai mokyta daugiau kaip 50 mokyklų. Lietuvių gyvenamų sričių kaimuose 1718 pradėtos steigti naujos pradinės mokyklos, dažniausiai vadinamos žemininkų mokyklomis. Jos buvo lietuviškos, vokiškos ir mišrios. Iki 1741 Lietuvos provincijoje (Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskrityse) veikė 275 lietuviškos pradinės mokyklos. 1756 veikė 1700 pradinių mokyklų (iš jų 1300 lietuviškų ir mišrių). 1864 Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardose pradines mokyklas lankė apie 17 160 lietuvių mokinių, iš jų apie 12 240 kalbėjo tik lietuviškai, 4920 mokėjo ir vokiškai. 18–19 a. dar veikė miesto mokyklos. Apie 1830 dėl Prūsijos valdžios vykdomos prievartinės germanizacijos dėstomoji lietuvių kalba pradėta keisti vokiečių kalba. Tėvams priešinantis germanizacijai daugelyje pradinių mokyklų lietuvių kalba (greta vokiečių kalbos) išliko iki 19 a. pabaigos. 1875 Gumbinės apygardoje veikė 352 mišrios vokiečių ir lietuvių pradinės mokyklos, 1886 pradines mokyklas lankė 20 778, 1911 – 15 893 lietuvininkų vaikai.
1919 Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos lietuvininkai reikalavo grąžinti lietuvių kalbą į mokyklas (lietuvių kalba buvo mokomasis dalykas), 1923 Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos Respublikos dalimi Direktorijos įsakymu lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos oficialiomis. 1926 įkurta Klaipėdos krašto mokyklų draugija steigė ir išlaikė privačias lietuvių mokyklas (iki 1939 ši draugija įsteigė 60 pradinių mokyklų, jose mokėsi 2350 mokinių), finansiškai rėmė valstybinių lietuviškų mokyklų mokinius. Lietuvos Respublikos valdžios švietimo pertvarkai ir pastangoms gerinti lietuvininkų švietimą priešinosi Klaipėdos krašto vokiečiai. 1929 iš Direktorijos išlaikomų pradinių mokyklų tik 57 mokyklose (25,7 %) buvo mokoma lietuvių kalba. Pradinis mokslas buvo privalomas 6–14 m. vaikams. 8 skyrių liaudies mokykla apėmė dvimetę žemutinę, dvimetę vidurinę ir keturmetę aukštesniąją pakopas. Vaikai, lankantys vokiškas mokyklas, lietuvių kalbos (kaip mokomojo dalyko) mokėsi nuo 5 skyriaus. 1939 vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą lietuviškos mokyklos uždarytos.
Klaipėdos Donelaičio pradinės mokyklos (įsteigta 1926, 1936 pavadinta Donelaičio vardu) mokiniai su mokytoja S. Šarauskiene (1937, © Mažosios Lietuvos istorijos muziejus)
pamoka Girkalnio (netoli Raseiinių) pradžios mokykloje (20 a. antras ketvirtis; © Raseinių krašto istorijos muziejus)
Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte dauguma valstybinių mokyklų buvo lenkų (1925 buvo 669 lenkų, 11 lenkų ir lietuvių, 46 lietuvių, 16 kitų pradinių mokyklų). Ryto ir Kultūros draugijos išlaikė privačias lietuviškas mokyklas (1927 buvo apie 150 pradinių mokyklų). Lenkų valdžia trukdė lietuviškų mokyklų veiklai, priešinosi jų steigimui, beveik visas uždarė (1938 liko tik dvi privačios pradinės mokyklos). Lietuviškos organizacijos steigė slaptas, vadinamąsias tėvų, mokyklas, skaityklas.
1940 prasidėjus SSRS okupacijai Lietuvos švietimas pertvarkytas pagal SSRS švietimo sistemos pavyzdį. 1949 progimnazijos ir gimnazijos pertvarkytos į septynmetes nepilnas vidurines ir vienuolikametes vidurines mokyklas, keturmetės pradinės mokyklos prijungtos prie jų. Pradinių mokyklų liko mažai (daugiausia kaimuose). 1971 įvestas 3 klasių (vietoj 4), 1986 – keturmetis pradinis mokslas 6–10 m. vaikams.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 4 m. pradinio ugdymo programą vykdo mokyklos‑darželiai, pradinės ir kitos bendrojo ugdymo mokyklos. Pradėtos steigti privačios pradinės mokyklos. Mokosi 7–11 m. vaikai (jei tėvai pageidauja ir vaikas yra tokiam ugdymui pakankamai subrendęs, galima pradėti lankyti mokyklą ir anksčiau). Baigus pradinio ugdymo programą (išduodamas pradinės mokyklos ugdymo pasiekimų pažymėjimas) galima toliau mokytis pagrindinėje mokykloje arba progimnazijoje. Pagrindiniai mokomieji dalykai: dorinis ugdymas (etika arba tikyba), gimtoji ir užsienio kalba, matematika, pasaulio pažinimas, dailė ir technologijos, muzika, kūno kultūra. 2018/2019 veikė 125 valstybinės ir 22 privačios pradinės mokyklos. 2022/2023 veikė 120 pradinių mokyklų (93 miestuose ir 27 kaimo vietovėse), iš jų – 97 valstybinės ir 23 privačios; pagal pradinio ugdymo programą mokėsi 121 495 mokiniai.
Palangos pradinė mokykla
Vilniaus Vilkpėdės darželis-mokykla (2010, įkurta 1960, 2019 pertvarkyta į Vilkpėdės lopšelį-darželį)
M. Lukšienė Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. I pusėje Kaunas 1970; Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai Vilnius 1983; S. Šalkauskis Pedagoginiai raštai Kaunas 1991; Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis: istorijos šaltinių antologija 3 d. Vilnius 1994–96; V. Jakavičius, A. Juška Mokyklos pedagogika Kaunas 1996; A. Juška Mažosios Lietuvos mokykla Klaipėda 2003.
2271