prètorius (lot. praetor < praeeo – einu priekyje, vadovauju), senovės Romoje respublikos laikais – valstybės pareigūnas. Ankstyvosios respublikos laikotarpiu iš pradžių pretoriais buvo vadinami konsulai ir diktatoriai, nuo 367 (ar 366) pr. Kr. – konsulų padėjėjai civilinėms byloms nagrinėti. Pretorius bylas sprendė remdamasis pretoriaus ediktu (pretoriaus teise), o nesant konsulo arba jam išvykus tapdavo aukščiausiuoju pareigūnu. Nuo 242 pr. Kr. buvo renkami 2 pretoriai: miesto (nagrinėjo Romos piliečių bylas) ir užsieniečių (nagrinėjo atvykėlių tarpusavio bylas arba jų bylas su romėnais). Sulos laikais pretorių padaugėjo iki 8.