privãlomasis egzempliõrius, leidinio arba kito dokumento egzempliorius, kuris pagal įstatymą pristatomas nurodytoms institucijoms (bibliotekoms, valstybinėms organizacijoms) išleidžiamų dokumentų kontrolei, bibliografinei apskaitai ir laikymui. Privalomuosius egzempliorius sudaro knygos, brošiūros, periodiniai leidiniai, natos, žemėlapiai, plakatai, atvirukai, garso ir vaizdo įrašai, aklųjų raštu spausdintos priemonės, mikroformos, elektroniniai ištekliai.
Rūšys
Būna nemokamas (dažniausiai apima beveik visą tam tikroje teritorijoje išleistą spaudą) ir mokamas (apima tik pačius vertingiausius leidinius) privalomasis egzempliorius. Yra visos valstybės, apskrities, rajono spaudinių (vadinamųjų vietinių) ir žinybinių spaudinių privalomasis egzempliorius. Žinybinio privalomojo egzemplioriaus svarbiausia paskirtis – surinkti ministerijų ir žinybų centrinėms bibliotekoms pavaldžių įstaigų parengtus arba išspausdintus leidinius. Privalomieji egzemplioriai siunčiami bibliotekoms pagal ministerijų ir žinybų direktyvinius dokumentus.
Privalomojo egzemplioriaus įvedimas
Privalomasis egzempliorius pirmiausia įvestas 1537 Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje siekiant kontroliuoti spaudą. 1588 paskirtas Rygos miesto bibliotekai (dabar Latvijos nacionalinė biblioteka) fondui komplektuoti.
Privalomieji egzemplioriai Lietuvoje
Lietuvoje pirmas privalomasis egzempliorius paskirtas 1780 Vilniaus akademijos ir universiteto bibliotekai (Vilniaus universiteto biblioteka) pagal Abiejų Tautų Respublikos seimo priimtą įstatymą. Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo 1795 Lietuvą prijungus prie Rusijos šis įstatymas nustojo galioti, 1904 vėl įsigaliojo. Vilniaus viešajai bibliotekai ir muziejui paskirtas Rusijos Šiaurės Vakarų krašto leidinių privalomasis egzempliorius. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1919 priimtas Spaudos įstatymas, pagal kurį spaustuvės kiekvieno spaudinio aštuonis egzempliorius privalėjo pristatyti apskrities viršininkui (kaip tuos leidinius reikėtų paskirstyti, nebuvo nurodyta). Pagal 1936 Spaudos įstatymą spaustuvės valdžios įstaigoms turėjo nemokamai pristatyti kiekvieno spaudinio po 10 egzempliorių. Paskirstymą turėjo nustatyti vidaus reikalų ministras, suderinęs su švietimo ir teisingumo ministrais. Po vieną egzempliorių gaudavo Valstybinis centrinis knygynas (1919 Lietuvos centrinis knygynas, 1919–1936 Valstybinis centrinis knygynas, 1936–1940 ir 1941–1944 Lietuvos centrinė biblioteka, 1940–1941 ir 1944–1950 LSSR centrinė valstybinė biblioteka, 1951–1988 LSSR valstybinė respublikinė biblioteka, 1988–1989 LSSR valstybinė Martyno Mažvydo biblioteka, nuo 1989 Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). 1940 įvairioms bibliotekoms buvo skirti 5, Lietuvos centrinei bibliotekai – 2, Kauno ir Vilniaus universitetams bei Vrublevskių bibliotekai (įkurta 1912 Vilniuje, 1940 perduota Lituanistikos instituto, nuo 1941 LSSR mokslų akademijos Centrinei bibliotekai, nuo Lietuvos mokslų akademijos biblioteka) – po vieną privalomąjį egzempliorių. SSRS okupacijos metais privalomųjų egzempliorių skaičius ir paskirstymo tvarka buvo dažnai keičiama. 1945 LSSR liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą, kuriuo privalomųjų egzempliorių skaičius padidintas iki 10: 3 privalomieji egzemplioriai buvo skiriami Knygų rūmams ir LSSR centrinei valstybinei bibliotekai, 2 – LSSR mokslų akademijos Centrinei bibliotekai, po vieną – Vilniaus universiteto bibliotekai, Kauno universiteto bibliotekai, Šiaulių srities bibliotekai (įkurta 1950, 1953–1989 Šiaulių viešoji biblioteka, nuo 1995 Šiaulių apskrities viešoji biblioteka) ir Panevėžio valstybinei viešajai bibliotekai (Panevėžio apskrities viešoji biblioteka). Nuo 1950 nemokamas privalomasis egzempliorius paskirtas tik Knygų rūmams, aštuonioms mokslinėms (iš jų ir viešosioms) bibliotekoms paskirti mokami (po vieną egzempliorių) privalomieji egzemplioriai. Nuo 1959 nemokamą privalomąjį egzempliorių gavo LSSR valstybinė respublikinė biblioteka, nuo 1963 – Kauno viešoji biblioteka (Kauno apskrities viešoji biblioteka). 1947 įvesti žinybiniai ir rajonų privalomieji egzemplioriai bibliotekų fondams komplektuoti. Sovietmečiu privalomąjį egzempliorių gaudavo ir Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Vyriausybės 1993 nutarimu Vyriausybės, valdžios įstaigoms ir didžiausioms mokslinėms bibliotekoms paskirta 19 privalomųjų egzempliorių, iš jų bibliotekoms – 13: Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai – 4 (Bibliografijos ir knygotyros centrui – 2), Kauno apskrities viešajai bibliotekai – 1, Švietimo ir mokslo ministerijos leidybos skyriaus įmonei Bibliotekų kolektorius (kolektorius) – 8 privalomieji egzemplioriai. 1995, 1996 ir 2006 nutarimas iš dalies pakeistas. Leidėjai patys privalo per dvi dienas nuo tiražo išleidimo dienos pristatyti nurodytoms bibliotekoms kiekvieno leidinio, kurio tiražas daugiau kaip 100 egzempliorių, penkis nemokamus privalomuosius egzempliorius. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka gauna 2, Kauno apskrities viešoji, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių ir Vilniaus universiteto bibliotekos – po vieną privalomąjį egzempliorių, Lietuvos audiosensorinė biblioteka – vieną leidinio aklųjų raštu, specialiai silpnaregiams didesniu šriftu išspausdinto leidinio ir garsinio dokumento privalomąjį egzempliorių, Lietuvos technikos biblioteka – vieną standartų, techninių reglamentų ir patentų privalomąjį egzempliorių. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo biblioteka kaupia Nacionalinį publikuotų dokumentų archyvinį fondą, todėl gauna visus šalies spaudinius, kurių tiražas daugiau kaip 25 egzemplioriai. Elektroninių išteklių internete leidėjai ir kūrėjai taip pat pateikia privalomąjį egzempliorių. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka juos kaupia ir saugo Elektroninių išteklių archyve. Šios bibliotekos Lietuvos integralios bibliotekų informacijos sistemos centras (LIBIS; įkurtas 1998) kaupia informaciją apie lietuviškus interneto tinklalapius ir svetaines, periodinius leidinius, knygas pagal tam tikrus atrankos kriterijus. Leidiniai, gauti kaip privalomieji egzemplioriai, analizuojami ir apibendrinami žurnale Lietuvos spaudos statistika. Duomenys apie juos įtraukiami į Statistikos departamento apskaitą, siunčiami į UNESCO duomenų bazę. Parengiami bibliografiniai ir autoritetiniai įrašai patenka į Nacionalinės bibliografijos duomenų banką ir yra prieinami Lietuvos ir užsienio bibliotekoms bei naudotojams. Šių įrašų pagrindu leidžiamas savaitinis biuletenis Ekspresinformacija apie naujus spaudinius, išėjusius Lietuvoje ir nacionalinė bibliografijos rodyklė Bibliografijos žinios, kurią gauna visos Lietuvos ir 40 užsienio bibliotekų.