Rùsijos lietùvių semas Petrogradè, Rusijos lietuvių atstovų suvažiavimas 1917 06 09–16 Petrograde. Tikslas – paremti 1917 03 18 lietuvių kreipimąsi į Rusijos Laikinąją vyriausybę su prašymu leisti perimti Vokietijos kariuomenės neužimtų Vilniaus ir Kauno gubernijų teritorijų administravimą. Rinkimuose į Rusijos lietuvių seimą dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos, Lietuvos socialistų liaudininkų partijos, Santaros ir Tautos pažangos partijos atstovai, rinkimų teisė suteikta visiems Rusijos teritorijoje gyvenantiems lietuviams (apie 200 000 žmonių). Deputatų buvo nuo 303 iki 336. Seime išryškėjo dešiniojo ir kairiojo sparno atstovų prieštaravimai. Aptarti Lietuvos politinės ateities, pagalbos lietuviams karo pabėgėliams reikalai. Seimas vieningai pritarė Lietuvos politinio savarankiškumo siekiui ir būtinumui tai svarstyti tarptautiniu mastu. Katalikų atstovams nenorėta pripažinti politinės partijos statuso, jų neįsileista į prezidiumą, nors jie (J. Tumas‑Vaižgantas) nuosekliai gynė etninės Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą. Nepriklausomybės idėją palaikė Tautos pažangos partijos atstovai (A. Voldemaras, M. Yčas), krikščionys demokratai (M. Krupavičius, J. Vailokaitis, P. Karvelis), Liaudies sąjunga (B. Čėsnys). Socialistai (M. Sleževičius, J. Smolskis ir kiti) įspėjo dėl karo padarinių Lietuvai, kvietė nesibaiminti sąjungos su Rusija, plačios autonomijos Rusijos sudėtyje, Santaros atstovai (P. Leonas, S. Šilingas) patarė vengti atviro konflikto su Rusijos valdžia. Nuomonių skirtumai atsispindėjo dviejose rezoliucijose. Pirmajai, aiškiai reikalavusiai atsiskirti nuo Rusijos, nepritarė socialistai liaudininkai, socialdemokratai ir santariečiai; atskirame posėdyje jie priėmė kitą rezoliuciją, numatančią toliau dalyvauti kairiajame revoliuciniame judėjime Rusijoje ir joje siekti Lietuvos autonomijos. Dėl šio skilimo iširo Lietuvių tautos taryba. Petrogrado seime atsiradusi politinė takoskyra buvo svarbi tolesniam Lietuvos politiniam gyvenimui.

1088