sarkoidòzė (sarcoidosis; gr. sarx, kilm. sarkos – mėsa + eidos – pavidalas), nežinomos kilmės uždegiminė liga, kuriai būdinga granulomų susidarymas įvairiuose audiniuose. Sarkoidozė gali pažeisti visus organus, dažniausiai plaučius, krūtinės ląstos limfmazgius, rečiau – kepenis, blužnį, seilių liaukas, kitus limfmazgius, odą, akis, nervų sistemą, širdies ir kraujagyslių sistemą, lytinius organus. Priežastis nežinoma, manoma, turinčiam genetinį polinkį žmogui dėl organizmo pakitusio atsako į tam tikrą antigeną susidaro sąlygos ligai vystytis. Serga dažniausiai jauni ir vidutinio amžiaus žmonės. Sarkoidozės paplitimas nėra žinomas, nes dažnai ji būna besimptomė arba praeina savaime. Klinikiniai požymiai labai įvairūs. Dažnai nebūna jokių simptomų ir diagnozė nustatoma atsitiktinai atlikus krūtinės ląstos rentgeno nuotrauką. Daugelis ligonių kartais ar nuolat jaučia nuovargį, silpnumą. Rečiau būna sausas kosulys, dusulys. Kartais nustatoma ūminės sarkoidozės požymių (Löfgreno sindromas) – padidėję intratorakaliniai limfmazgiai, didžiųjų sąnarių skausmai, mazginė eritema (0,5–2 cm raudoni poodiniai mazgai dažniausiai kojose, išnykstantys po 3–5 savaičių), karščiavimas. Kai pažeidžiami kiti organai, padidėja limfmazgiai, seilių liaukos, kepenys, odoje atsiranda makulopapulinis bėrimas, kyla uveitas, chorioretinitas, silpnėja rega, vargina galvos skausmai, rankų, kojų tirpimas, būna širdies aritmijų, kardiomiopatija. Rečiau pažeidžiama blužnis, virškinimo traktas, inkstai. Nustatoma pagal skundus, laboratorinius, radiologinius (aprašomos 4 kvėpavimo organų sarkoidozės rentgeninės stadijos: 0 – pokyčių nėra, I – padidėję tarpuplaučio limfmazgiai, II – padidėję tarpuplaučio limfmazgiai, yra pokyčių ir plaučiuose, III – plaučių infiltratai, židiniai, IV – plaučių fibrozė), bronchologinius (bronchoskopiją, bronchoalveolinį lavažą, bronchų gleivinės biopsiją) tyrimus, atlikus pažeisto organo biopsiją (centrinėje granulomos dalyje susikaupia makrofagai, daugiabranduolės gigantiškosios ir epitelioidinės ląstelės, periferinėje zonoje – limfocitai, monocitai, fibroblastai). Gali sumažėti limfocitų kraujuje, padaugėti kalcio kraujuje ir šlapime. Sarkoidozės eiga dažniausiai banguojanti, ligonio savijauta tai pagerėja, tai pablogėja. Daugumai ligonių ligos požymiai išnyksta per kelis mėnesius ar metus. Jei ligos simptomai reiškiasi ilgiau kaip dvejus metus, sarkoidozė yra lėtinė (būna 10–20 % ligonių). Mirtingumas nuo sunkios sarkoidozės yra apie 1–3 %, dažniausiai dėl kvėpavimo ar širdies nepakankamumo. 70–80 % ligonių gydyti nereikia, jų būklė stebima. Gydoma tik aktyvi sarkoidozė, kai yra labai sutrikusi plaučių funkcija, pažeisti kiti organai, lėtinė eiga. Skiriama gliukokortikoidų ar imunosupresantų (citostatikų).

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką