seklyčià, lietuvių valstiečių tradicinio gyvenamojo namo kambarys, kuriame šeima ilsėdavosi sekmadieniais ir per šventes. Čia buvo priimami svečiai, piršliai, švenčiamos vestuvės, krikštynos, šarvojami mirusieji. Seklyčia Šiaurės Užnemunėje buvo vadinama stubele, Žemaitijoje – gerąja troba, Aukštaitijoje – seklyčia, pirkaite, mene. Didesnės seklyčios kartais būdavo padalytos į du kambarius. Senųjų seklyčių sienos buvo medinės (20 amžiaus pradžioje jas pradėta tinkuoti, dažyti, klijuoti apmušalais), grindys iš lentų. Arčiau seklyčios pagrindinio kampo stovėdavo namų darbo raštuota staltiese apdengtas keturkampis stalas, prie jo pagal sienas – mediniai geometriniais ornamentais drožinėti suolai (dažnai su atlošu, kartais su ranktūriais), iš stalo kitų pusių – kėdės. Seklyčioje dar būdavo dailiai paklota, su nėriniuotomis pagalvėmis lova svečiui, spinta geresniems ir išeiginiams drabužiams, komoda arba skrynia smulkesniems drabužiams ir audiniams. Senosios seklyčios dažniausiai nebuvo šildomos, 20 amžiaus pradžioje jose imta statyti stačiamalkes krosnis. Iki 21 amžiaus pradžios seklyčių daugiausia išliko aukštaičių gatvinių kaimų ir vienkiemių gyvenamuosiuose namuose.

Lietuvių liaudies architektūra: Kaimo gyvenvietės ir gyvenamieji namai Vilnius 1965; I. Butkevičius Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos Vilnius 1971.

stubelė; geroji troba; pirkaitė; menė