sėslùmo ribà, Rusijos imperijos europinės dalies teritorijos, kurioje buvo leidžiama gyventi žydams, riba. Buvo viena Rusijos imperijos valstybinės antisemitizmo politikos įgyvendinimo priemonių.

Iki 1769 žydams gyventi Rusijoje buvo draudžiama. Nuo 1769 pradėta daryti išimčių – leista gyventi Naujojoje Rusijoje (Pietų Ukraina). Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų 18 a. pabaigoje prie Rusijos imperijos prijungtose žemėse gyveno daug žydų bendruomenių. Joms leista pasilikti, bet nustatyta sėslumo riba, faktiškai įvesta imperatorės Jekaterinos II 1792 01 įsaku, teisiškai įforminta ir apibrėžta 1804 nuostatais (patį terminą oficialiai pradėta vartoti 1835). Sėslumo riba iš esmės sutapo su buvusia Abiejų Tautų Respublikos rytine siena – dar apėmė Juodosios jūros pakrantėse esančias pietvakarines gubernijas. Žydų galimybės apsigyventi rusiškose gubernijose buvo griežtai ribojamos.

19 a. antroje pusėje žydai galėjo gyventi Rusijos imperijos europinės dalies 15 gubernijų – Besarabijos, Chersono, Černigovo, Gardino, Jekaterinoslavo, Kauno, Kijevo, Minsko, Mogiliavo, Podolės, Poltavos, Taurijos, Vilniaus, Vitebsko, Voluinės – miestuose ir miesteliuose (išskyrus Kijevą, Jaltą ir Sevastopolį), t. p. visose Lenkijos karalystės gubernijose – čia žydai galėjo gyventi ir kaimuose (draudžiama tik pasienio ruože ir kai kuriuose miestuose ir miesteliuose). Iki 19 a. 7 dešimtmečio žydams nebuvo leidžiama keltis iš Lenkijos karalystės į kitas Rusijos imperijos žemes ir atvirkščiai. Sėslumo ribos miestuose žydams dažnai buvo leidžiama gyventi tik tam tikrose gatvėse ir rajonuose (getas).

Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Kuršo gubernijoje (šios teritorijos į sėslumo ribą neįėjo) galėjo gyventi tik tie žydai, kurie čia gyveno iki tų kraštų prijungimo prie Rusijos imperijos, ir jų palikuoniai. 19 a., ypač antroje pusėje, kai kuriems žydams (I gildijos pirkliams, cechų amatininkams, t. p. turintiems aukštąjį išsilavinimą, atitarnavusiems rekrutais, visų jų palikuoniams) buvo leidžiama gyventi ir miestuose, esančiuose už sėslumo ribos.

Dauguma apribojimų, kuriuos Rusijos imperijos valdžia taikė žydams, buvo nustatoma ne tautiniu, bet religiniu pagrindu (išpažįstantiems judaizmą); žydų krikščionių, musulmonų ir kitų konfesijų atstovų teisinė padėtis buvo kitokia. Žydams krikščionims sėslumo riba nebuvo taikoma, jie galėjo dirbti valstybės tarnyboje, bet perėjimas iš vieno tikėjimo į kitą sukeldavo tiek žydų, tiek rusų gyventojų pasipiktinimą. Po Vasario revoliucijos 1917 04 02 žydų gyvenamosios vietos apribojimas buvo panaikintas.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką