siekinỹs, supnas (lot. supinum), neasmenuojamoji veiksmažodžio forma, reiškianti veiksmą, kurio siekiama kitu veiksmu. Lietuvių kalboje siekinys daromas iš veiksmažodžio bendraties kamieno pridedant priesagą ‑tų (pvz., nèš‑ti – nèš‑tų, žiūr‑ti – žiūr‑tų, kartó‑ti – kartó‑tų). Siekinys dažniausiai eina su slinkties (judėjimo), raginimo judėti ar panašios reikšmės veiksmažodžiais (pvz., Samdiniai susirinko vakarotų). Siekinio veiksmo objektas reiškiamas kilmininku (pvz., Visi šoko durų rakintų). Slinkties veiksmažodis kartais nepasakomas (pvz., Mykoliuk, vežimų krautų!).

Siekinys yra kilęs iš sustabarėjusios veiksmažodinių tu kamieno daiktavardžių (panašių kaip lietus) vienaskaitos galininko formos, atitinkančios lotynų kalbos supiną (plg. spectatum veniunt ‘žiūrėtų eina’). Giminiškų formų būta latvių, prūsų, slavų, senovės indų kalbose. 21 a. siekinys vartojamas tik kai kuriose rytų aukštaičių šnektose, bet senųjų raštų duomenys rodo, kad 16–17 a. siekinys buvo paplitęs ir kitose tarmėse. Iš bendrinės kalbos siekinį baigia išstumti bendratis.

2352

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką