Šilutės herbas

Šilutė

Šyša Šilutėje

Šilùtė, miestas Lietuvos vakaruose, į šiaurės vakarus nuo Tauragės; rajono savivaldybės, seniūnijos, katalikų ir evangelikų liuteronų parapijų centras. 15 431 gyventojas (2018). Per Šilutę teka Šyša; prieplauka. Pro miestą eina Klaipėdos–Tilžės (Rusijos Federacija, Kaliningrado sritis) geležinkelis; geležinkelio stotis. Plentai į Klaipėdą, Tauragę, Pagėgius, Šilalę. Miesto dalis abipus Šyšos jungia geležinkelio (pastatytas 1875) ir automobilių (1914) tiltai. Šv. Kryžiaus, evangelikų liuteronų bažnyčios, arkangelo Mykolo koplyčia. Sūrio ir sviesto (bendrovė Šilutės Rambynas), baldų (Šilutės baldai) gamybos įmonės. Paštas, ligoninė, poliklinika, pirminės sveikatos priežiūros centras, 2 gimnazijos, 2 pagrindinės, pradinė, meno, sporto, turizmo ir paslaugų verslo mokyklos, 6 lopšeliai-darželiai, jaunimo ir suaugusiųjų mokymo centras, senelių globos namai, kultūros ir pramogų centras, F. Bajoraičio viešoji biblioteka. Kamerinis dramos teatras. Šilutės muziejus. Paminklas H. Sudermannui (pastatytas 1930, atstatytas 1996; autorius H. Hacke). Šilutės (H. Scheu) dvaro sodyba (joje yra turizmo informacijos centras), muziejus ir biblioteka; prie dvaro yra paminklas H. Scheu (pastatytas 2001; skulptorius E. Daugulis; 1937 H. Scheu palaidotas miesto kapinėse). Senosios evangelikų liuteronų kapinės. Leidžiami laikraščiai Pamarys (nuo 1946), Šilokarčema (1995), Šilutės naujienos (2003). Iš vakarų prieina Nemuno deltos regioninis parkas.

Architektūra

evangelikų liuteronų bažnyčia Šilutėje (20 a. pradžia)

Miesto istorinė dalis – mišraus plano; ryšku savaiminės raidos ir planingo formavimo samplaikos bruožai, kurie susidarė susijungus įvairiu laiku susikūrusioms ir nevienodai didėjusioms Verdainės (linijinio plano), Šilokarčemos ir Žibų (abi skirtingų formų spindulinio plano) gyvenvietėms. Tūrinė erdvinė kompozicija susiklostė 20 a. 1 pusėje. Šilutės (Scheu) dvaro sodyba: rūmai (19 a. pabaiga–20 a. pradžia; dalis pastato vėlyvojo klasicizmo, pastatyta 1819, 20 a. pradžioje pristatytas rizalitas), kiaulidė, rūsys, malkinė, namas, arklidė, karvidė, kluonas, bokštas, ledainės liekanos, sodininko namas, parkas. Istorizmo laikotarpio Šv. Kryžiaus bažnyčios (1854) pastatų kompleksas su parapine mokykla ir gyvenamuoju namu; bažnyčioje yra vertingos sienų tapybos (tarp jų – sgrafitas, 1913, dailininkas iš Karaliaučiaus R. Pfeifferis), vitražas Kristus (1926, dailininkas R. Kriugeris). Kiti kompleksai: geležinkelio stoties pastatų (19 a. pabaiga–20 a. pradžia), istorizmo laikotarpio plytų stiliaus kalėjimo pastatų (1848) su Teismo rūmais, medžiagų stiliaus (vokiečių romantizmo atmainos) dujų fabriko statinių (1907). Evangelikų liuteronų bažnyčia (20 a. pradžia). Lietuvninkų ir Liepų gatvėse išliko nemažai istorizmo laikotarpio plytų, jugendo stiliaus gyvenamųjų namų, pašto pastatas (1909), Turgaus aikštėje – 20 a. pradžios moderno 2–3 aukštų pastatų su prekybinėmis patalpomis ir butais.

2271

Istorija

Žibų centras (20 a. pradžia)

Šilutė susikūrė iš Šilokarčemos (minima nuo 1511, vokiškai Heydekrug), Verdainės (minima nuo 13 a.; kryžiuočių sunaikinta, atsistatė 16 a. 1 pusėje; 1540 gyveno 27 šeimos), Žibų (minimi nuo 1540) ir Cintijoniškių (minimi nuo 1779) kaimų; visi jie 1910 prijungti prie Šilokarčemos. Iki 1871 gyvenvietės priklausė Prūsijos karalystei, 1871–1919 – Vokietijos imperijai. 1566 Verdainėje pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, 1588 įsteigta mokykla. 16 a. 2 pusėje Šilokarčemoje atsirado prekyvietė, Žibuose kūrėsi amatininkai. 17 a. Šilokarčemoje ir Verdainėje įsikūrė nuo religinio persekiojimų pabėgusių škotų. Gyvenvietės labai nukentėjo per 1700–21 Šiaurės karą, 1709–11 marą, Septynerių metų karą, 1821–34 badą. Prūsijos valdžia kvietė čia kurtis kolonistus vokiečius. 1718 Šilokarčemoje atidaryta pašto stotis, veikė muitinė, 1721 įsteigtas valstybinis dvaras, 1736 – pradinė mokykla (nuo 1899 Žibų ir Šilokarčemos liaudies mokykla). 1722–1818 Šilokarčema buvo valsčiaus, 1818–1950 (nuo 1923 Šilutė) – apskrities centras. 1816 Šilokarčemoje atidaryta vaistinė, 1837 įsteigti baptistų maldos namai, ligoninė, 1839 – teismas, 1842 – sūrių gamykla, 1850 – paštas, 1858 – knygynas, 1861 – spaustuvė, 1862 – telegrafas. 1844 įsteigta vokiška mergaičių pradinė, 1864 – berniukų aukštesnioji mokykla (1918 pertvarkyta į gimnaziją; Herderio mokykla). 1848–1953 Žibuose veikė kalėjimas (sovietų okupacijos metais kalinti politiniai kaliniai). 1846–50 per gyvenvietes nutiestas Tilžės–Klaipėdos plentas, 1872–75 pro Žibus – Tilžės–Klaipėdos geležinkelis, 1912 – siaurasis geležinkelis iš Žibų į Kulėšus (po 1945 išardytas). 1854 Žibuose pastatyta katalikų bažnyčia, nuo 1864 veikė parapinė mokykla. Apie 1855 Žibuose pastatyta sinagoga (sunyko prieš I pasaulinį karą). 1861–62 ėjo provokiškas laikraštis Šilokarčemos apsakymas (lietuvių ir vokiečių kalbomis), 1863–64 – liberalus savaitraštis Lietuvininkų paslas. Nuo 1897 iki I pasaulinio karo Šilokarčemoje veikė žiemos žemės ūkio mokykla. 20 a. pradžioje Šyšos upėje įrengtas uostas. 1907 Verdainėje pradėjo veikti dujų fabrikas. 1920–23 Šilokarčemoje buvo įsikūrusi prancūzų administracija ir karinė įgula; būrėsi lietuvininkai, veikė Prūsų lietuvininkų susivienijimo Šilutės apskrities skyrius (1919–26). 1923 01 19 čia įvykęs Šilutės seimas priėmė Šilutės seimo deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Lietuviška administracija Šilokarčemą pavadino Šilute. Lietuvių valdžiai Šilutėje oponavo 1921–33 leistas vokiečių laikraštis Memelländisches Rundschau. 1924 pastatyta elektros stotis, 1928 įsteigta privati lietuviška pradinė mokykla, 1932 – progimnazija, 1938 – gimnazija. 1939 Šilutėje buvo 22 įmonės, dirbo 223 darbininkai. 1941 Šilutė gavo miesto teises. Per nacių Vokietijos okupaciją (1941–44) Šilutėje veikė 2 žydų darbo stovyklos (išlikusieji 1943 perkelti į Osvencimo koncentracijos stovyklą). Per II pasaulinį karą ir po jo dauguma Šilutės gyventojų pasitraukė į Vokietiją (1944 10 buvo likę 7 žmonės), jų vietoje apsigyveno atvykusių iš Lietuvos ir SSRS kitų vietų (tarp jų atkelta sentikių iš Balstogės). 1948–52 iš Šilutės apskrities ištremta apie1300 žmonių. Sovietų okupacijos metais miestas buvo rajono centras. 1995 patvirtintas Šilutės herbas. 1864 Šilokarčemoje ir Žibuose buvo 104 namai su 1115 gyventojų, 1912 – 3229 (Šilokarčemoje – 957, Žibuose – 1775, Verdainėje – 273, Cintijoniškiuose – 224), 1925 – 4389, 1959 – 8969, 1970 – 12 400, 1989 – 21 179, 2001 – 21 476 gyventojai.

-Šilokarčema; -Heydekrug; -Žibai; -Verdainė; -Cintijoniškiai