sinològija (lotynų kalba Sina  Kinija + graikų kalba logos  žodis, sąvoka, mokslas), orientalistikos šaka, tirianti kinų kalbą, literatūrą, meną, religiją, geografiją, filosofiją, naujausiais laikais – ir Kinijos politines, socialines bei ekonomines problemas.

Raida

Sinologijos pradmenų atsirado viduramžiais. 13 amžiuje, mongolams užkariavus didžiąją dalį Azijos (su Kinija) ir Rytų Europos, Europos pirkliai (1275–1291 italas Marco Polo) ir Katalikų bažnyčios atstovai kelis kartus lankėsi Kinijoje, kurios sostinėje Pekine buvo didžiojo chano buveinė. 1368 kinams išvijus mongolus tiesioginiai ryšiai tarp Europos ir Kinijos nutrūko. 1498 portugalams atradus jūrų kelią iš Europos į Indiją aplink Afriką tiesioginiai ryšiai tarp europiečių ir kinų atsinaujino. 16 amžiaus antrojoje pusėje Europoje buvo paskelbti pirmieji veikalai apie Aziją, kuriuose pateikta duomenų ir apie Kiniją. Iš pradžių jų autoriai buvo tik portugalai (J. de Barroso Azijos dešimtmečiai / Décadas da Ásia 4 tomai 1552, 1553, 1563, 1615; F. de Castanhedos Portugalų naujų žemių atradimas ir užkariavimų Indijoje pradžia / História do descobrimento e conquista do India pelos Portugueses 8 tomai 1551–1561; G. de Cruzo Traktatas apie Kinijos reikalus / Tratado das cousas da China 1569, kuris, kitaip nei jau minėti veikalai, buvo ištisai skirtas Kinijai). 16 amžiaus antrojoje pusėje į Aziją pradėjus skverbtis ir ispanams pasirodė ir jų veikalų (J. G. de Mendozos Kinijos didžiosios karalystės nuostabių dalykų, apeigų ir papročių istorija / Historia de las cosas más notables, ritos y costumbres del gran reyno de la China 1585, buvo išverstas į kelias kalbas). Visi šie autoriai rėmėsi kitų autorių veikalais, pasakojimais ir nemokėjo kinų kalbos. Sinologija kaip kompleksinis mokslas susiklostė 16 amžiaus pabaigoje ir turėjo misijinį pobūdį (tenkino į Kiniją dirbti vykstančių misionierių poreikius). Pirmaisiais sinologais laikomi italų jėzuitai M. Ruggieri (1579–1588 dirbo Makao ir Guandonge) ir M. Ricci (1582–1610 dirbo Kinijoje ir įkūrė pirmą katalikų misiją). M. Ricci veikalas Apie krikščionių ekspedicijas Kinijoje (De Christiana expeditione apud Sinas 1615) turėjo didelį poveikį europiečių visuomeninei minčiai. 17–18 amžiuje Europoje buvo išleista kelios dešimtys veikalų apie Kinijos istoriją, kalbą, kultūrą, gamtą (1656 lenkų jėzuitas M. P. Boymas lotynų kalba išspausdino albumą Kinijos flora / Flora Sinensis). 17 amžiaus pabaigoje sinologijos centru tapo Paryžius; jėzuitas J.‑B. Du Halde’as sudarė ir suredagavo fundamentalų veikalą Kinijos imperijos aprašymas (Description de l’empire de la Chine). 1715 Pekine buvo įkurta Rusijos dvasinė misija. 1732 Neapolyje vienuolio M. Ripo iniciatyva buvo įsteigta pirmoji įstaiga Europoje, kuri tyrė Kinijos problemas ir mokė misionierius kinų kalbos. 18 amžiaus pabaigoje misijinė sinologija faktiškai žlugo. 19 amžiaus pradžioje Paryžiuje sinologija buvo atkurta kaip pasaulietinė disciplina ir tapo savarankiška mokslo šaka (žymesnieji atstovai: J.‑ P. Abelis-Rémusat, S. A. Julienas). 19 amžiaus pirmosios pusės sinologai daugiausia domėjosi kinų filologija, ypač grožine literatūra. Didžiojoje Britanijoje sinologija kaip pasaulietinė disciplina atsirado apie 19 amžiaus viduryje protestantų misionierių iniciatyva (žymiausias atstovas R. Morrisonas). 1835 Rusijoje, dabartinės Buriatijos teritorijoje buvusiame prekybiniame centre Kiachtoje, buvo įkurta kinų kalbos mokykla. 1837 Kazanės, 1855 Sankt Peterburgo universitetuose buvo įsteigtos kinų ir mandžiūrų kalbų katedros. Sinologiją plėtojo Rusijos geografų draugija (įkurta 1845), Rusijos archeologų draugijos Rytų skyrius (įkurtas 1851). 19 amžiaus antrojoje pusėje pradėjo formuotis nacionaliniai sinologijos centrai ir mokyklos. Žymesnieji 19 amžiaus antrosios pusės–20 amžiaus pradžios sinologai: O. Franke (Vokietija), J. J. M. de Grootas (Olandija), É. Chavannes’as, H. Cordier, M. Granet, M.‑J.‑J. Lecoqas, H. Maspero, P. Pelliot, L. Wieger (Prancūzija), H. A. Gilesas, J. Legge’as (Didžioji Britanija), P. Kafarovas, V. Vasiljevas (Rusija), S. W. Williamsas (Jungtinės Amerikos Valstijos). 20 amžiaus pirmojoje pusėje sinologija pasipildė naujomis tyrimų sritimis (archeologija ir kitomis). Stambūs sinologijos centrai įkurti Kolumbijos ir Harvardo universitetuose (Jungtinės Amerikos Valstijos). 20 amžiaus antrojoje pusėje pradėjo formuotis atskiros sinologijos šakos: daologija, budologija, senovės Kinijos tyrimų ir kitos. Žymesnieji 20 amžiaus sinologai: K. B. Karlgrenas (Švedija), É. Balazsas (Vengrija), F. Cheng, P. Demiéville’is, R. Étiemble’is, J. Gernet, R. Grousset, F. Julienas, R. Rotours’as, R. Steinas (Prancūzija), H. H. Dubsas, Ch. P. Fitzgeraldas, P. Hananas, J. Needhamas (Didžioji Britanija), D. Bodde’as, H. G. Creelis, J. K. Fairbankas (Jungtinės Amerikos Valstijos), R. H. van Gulikas (Olandija), H. Schmidtas-Glintzeris, R. Wilhelmas (Vokietija), V. M. Aleksejevas, N. Konradas, A. Kobzevas, V. Maliavinas, E. Torčinovas (Rusija), P. Ryckmans (Belgija), J. F. Billeter (Šveicarija), T. Haneda, H. Ikeuči, K. Jabuuči, K. Kanda, Š. Kato T. Mikami, Š. Mori, S. Nišidžima, Dz. Cukamoto (Japonija). 20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje, padidėjus Kinijos ekonominei galiai ir politinei įtakai, sinologijos centrai ir (ar) tyrimų grupės įkurtos daugumoje pasaulio valstybių, paplito kinų kalbų mokymas.

Svarbiausi centrai

Užsienio sinologijos svarbiausi centrai: Europoje – Paryžiaus, Oksfordo, Kembridžo, Hamburgo, Miuncheno, Berlyno, Leipcigo, Maskvos, Sankt Peterburgo universitetai, Leideno sinologijos institutas, Stokholmo Rytų Azijos muziejus, Rusijos Mokslų akademijos skyriai Ulan-Udėje (Buriatija) ir Vladivostoke; Jungtinėse Amerikos Valstijose – Kalifornijos, Vašingtono, Kolumbijos, Harvardo, Yale’io universitetai; Japonijoje – Tokijo, Kioto universitetai, Tokijo sinologijos, Tokijo Rytų kultūros institutai.

Sinologija Lietuvoje

Lietuvoje kelionių po Kiniją įspūdžių parašė A. Poška, M. Šalčius, A. Venclova, o akademinė sinologija pradėjo formuotis tik po nepriklausomybės atkūrimo. 1991 įvairiomis kinų kultūros, filosofijos, estetikos problemomis skirtus darbus pradėjo skelbti A. Andrijauskas, netrukus į šį procesą įsitraukė ir jo auklėtiniai. Šiuo metu Lietuvoje kinų filosofijos klausimais rašo A. Andrijauskas, L. Poškaitė, R. Sondaitė, V. Silius, J. Vaitkevičius, literatūrologijos – D. Švambarytė, estetikos ir menotyros – I. Diemantaitė, A. Juzefovič, politologijos – K. Andrijauskas. Kinų vardų transkripcijos srityje dirbo A. Prazauskas, D. Švambarytė. 1993 Kultūros ir meno institute buvo įkurta probleminė orientalistinių ir komparatyvistinių studijų grupė. 1993 buvo įkurtas Vilniaus universiteto Orientalistikos centras (nuo 2018 Azijos ir transkultūrinių studijų institutas; nuo 1993 jame dėstoma kinų kalba, nuo 2000 rengiami ir sinologijos specialistai), 2000 – Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centras (nuo 2007 jame taip pat dėstoma kinų kalba). 2008–2009 Kaune veikė Kinų kultūros centras (įkūrė J. Vaitkevičius), kuriame buvo dėstoma kinų kalba. 2010 įkurtas Vilniaus universiteto Konfucijaus institutas.

2271