širvintškių tarm, lietuvių kalbos rytų aukštaičių patarmės dalis. Šia tarme šnekama Čiobiškio, Gelvonų, Musninkų, Pabaisko, Širvintų apylinkėse. Pagrindinė skiriamoji ypatybė – nekirčiuotų skiemenų ilgųjų balsių trumpinimas ir žodžio galo trumpųjų balsių redukcija. Nekirčiuotuose skiemenyse vietoj y, ū tariami trumpieji i, u (pvz., g′ivenù ‘gyvenu’, sá.ldus ‘saldūs’), vietoj o ir uo – trumpas a (pvz., sad′.l′is ‘sodelis’, pad′.l′is ‘puodelis’), vietoj ė ir ie – trumpasis e (pvz., t′ev′·n′e ‘tėvynė’, š′en′.l′is ‘šienelis’). Žodžio kamieno trumpuosius kirčiuotus balsius širvintiškiai ilgina iki ilgųjų, todėl, pvz., žodžių rta ir rýto, lùpa ir lpa balsiai i ir y, u ir ū tariami vienodo ilgumo (bet ne tokio kaip bendrinėje kalboje). Vietoj galūnės trumpojo a taria redukuotą balsį, panašų į rusų kalbos y (vadinamasis pūstinis a, žymima α), o trumpąjį e (po suminkštintų priebalsių ir a) verčia į i (pvz., á.ugα ‘auga’, va.k′i ‘vaike!’); taip taria ir žodžio galūnės nekirčiuotų dvibalsių au, ai, ei pirmuosius dėmenis. Būdinga silpnas sąlyginis kirčio atitraukimas. Vietoj vardažodžių vienaskaitos įnagininko su gálva, gerà, akim ir panašių vartojamos formos su ilgesnėmis galūnėmis (pvz., su gá.lvαi). Į atskirą rytų aukštaičių šnektų grupę širvintiškių tarmė skiriama 1965 pradėtoje vartoti lietuvių kalbos tarmių klasifikacijoje; K. Jauniaus ir A. Salio lietuvių kalbos tarmių klasifikacijoje širvintiškiai vadinami pietiniais puntininkais.

L: Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos dialektologija Vilnius 1994; Ž. Markevičienė Aukštaičių tarmių tekstai d. 1 Vilnius 1999; Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija Vilnius 2004.

303