sociãlinė antropològija, sociokultrinė antropològija, antropologijos sritis, tirianti žmonijos įvairovę ir sociokultūrinio gyvenimo visuotinius elementus (žmonių grupių sociokult. elgsenos, mąstysenos, jausenos bendrąsias ir specifines ypatybes) palyginamojoje perspektyvoje. Socialinė antropologija grindžiama žmonių gyvensenos išsamiais empiriniais tyrinėjimais įvairiuose socialiniuose ir kultūriniuose kontekstuose. Naudojantis dalyvaujančiojo stebėjimo ir kitais lauko tyrimo (duomenų rinkimas iš tiesioginių šaltinių) antropologiniais metodais sukuriamas empirinis socialinės antropologijos pagrindas – etnografija. Antropologai dažniausiai kelis mėnesius ar metus gyvena tyrinėjamos žmonių grupės aplinkoje ir dalyvauja jų kasdienėje veikloje. Pagal tyrimo sritį ar teorinį požiūrį socialinė antropologija gali būti skirstoma į teisės, ekonominės, politinės, psichologinės, medicininės, edukacinės, lingvistinės, meno ir aplinkos antropologijos šakas. Socialinė antropologija ir kultūrinė antropologija kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Prancūzijoje, Vokietijoje, kartais Jungtinėse Amerikos Valstijose) siejama ar net tapatinama su etnologija.

19 amžiaus pabaigoje Europoje archeologijai, fizinei antropologijai ir kalbotyrai virtus savarankiškais mokslais ėmė formuotis socialinė antropologija ir kultūrinė antropologija. Pirmiausia socialinė antropolologija pradėta plėtoti Didžiojoje Britanijoje ir apėmė pirminių gentinių visuomenių sandaros tyrinėjimus. 1884 socialinę antropologiją Oksfordo universitete pradėjo dėstyti evoliucionizmo antropologijoje atstovas E. B. Tyloras, pagrindęs vadinamąjį kultūrinio palyginimo metodą ir kultūros atkūrimo iš liekanų metodus. Iki 20 amžiaus vidurio Didžiosios Britanijos socialiniai antropologai daugiausia tyrinėjo gentines visuomenes, ypač jų socialinę organizaciją (giminystės, kilmės sistemų klasifikacijas, pirminių teritorinių valstybių atsiradimą), nes buvo manoma, kad gentinių visuomenių socialinė struktūra ir organizacija grindžiama gimininių grupių apsikeitimu santuokomis; panašiai traktuojama ir religija. Didžiosios Britanijos antropologas J. G. Frazeris išplėtojo totemizmo teoriją, kurią siejo su egzogaminiais (egzogamija) klanais pagrįsta socialinė struktūra, tų klanų protėvių garbinimu. 20 amžiaus pirmojoje pusėje Didžiojoje Britanijoje plėtota socialinės antropologijos kryptis – funkcionalizmas, kuriam buvo būdinga gentinių visuomenių socialinės organizacijos vidaus struktūros išsamūs empiriniai lauko tyrimai. Jo pradininkas B. Malinowskis teigė, kad žmogus yra integruota biologinė, socialinė ir kultūrinė funkcinė visuma. Socialiniai institutai ir kultūros normos – glaudžiai susijusios tos visumos dalys, atliekančios tam tikras funkcijas, todėl pavienis kultūrinis veiksnys gali būti tinkamai įvertintas tik atsižvelgus į jį supantį socialinį kontekstą. B. Malinowskis teigė, kad melaneziečių salų archipelago gyventojų abipusiai mainai kriauklėmis (vadinamieji kula mainai) neteikia jokios materialinės naudos, bet jų socialinis gyvenimas ir tvarka (pavyzdžiui, socialinis statusas, giminystės socialinis institutas, taikūs pavienių salų gyventojų santykiai) tiesiogiai priklauso nuo šių mainų. B. Malinowskis socialinėje antropologijoje pritaikė antropologinių lauko tyrimų empirinę metodologiją, pagrindė dalyvaujančiojo stebėjimo metodą kaip mokslo pagrindinį metodą, teigė, kad tik ilgalaikis (dažnai trunkantis metus ar daugiau) ir intensyvus lauko tyrimas gali duoti patikimų rezultatų, kurių pagrindu kuriami teoriniaiIšskleista, blokas, santrauka aiškinamieji modeliai. Tik gyvenant tiriamojoje aplinkoje, įsitraukiant į tiriamųjų kasdienę veiklą, mokant vietinių kalbą ir įgijus jų pasitikėjimą įmanoma suprasti jų gyvenseną, jauseną, elgseną ir mąstyseną. Didžiosios Britanijos antropologas A. Radcliffe’as-Brownas plėtojo struktūrinį funkcionalizmą ir teigė, kad visuomenės struktūrinės dalys (socialiniai institutai, grupės) veikia visuomenę kaip visumą. Socialinę struktūrą palaikančiu pagrindiniu institutu jis laikė giminystę. 20 amžiaus viduryje Mančesterio mokyklos atstovai tyrė socialinį procesą, išplėtojo socialinės kaitos ir socialinio konflikto teoriją. Šios mokyklos atstovas M. Gluckmanas tyrimais Rytų Afrikoje grindė teiginį, kad socialinė kaita yra nenuspėjamas žmonių nuolat kintančių santykių, kurie turi grįžtamąjį ryšį, rezultatas. Mančesterio mokyklos atstovas V. W. Turneris plėtojo ritualo teoriją įvesdamas socialinės dramos, kaip socialinės kaitos ir simbolinio konflikto, sprendimo terminą. Jis įžvelgė, kad simboliai apima daug platesnę erdvę nei socialinę struktūra, gali atspindėti ne tik tą struktūrą, bet ir tai, ko neįmanoma klasifikuoti. Didžiosios Britanijos socialinis antropologas E. E. Evansas-Pritchardas tyrinėjo Afrikos politines sistemas, kerėjimus, raganavimus viduramžių Europoje, socialinę antropologiją bandė paversti istorine antropologija, padėjo pagrindus politinei antropologijai ir socialinės struktūros, kaip dorinės jungties, sampratai. 20 amžiaus antrojoje pusėje socialinei antropologijai didelę įtaką padarė prancūzų antropologo C. Lévi-Strausso socialinės struktūros ir joje palaikomų socialinių santykių struktūrinė analizė. Remdamasis Brazilijos indėnų genčių tyrimais jis bandė paaiškinti žmonių mąstymo būdus, jų elgsenos priežastis, teigė, kad socialiniai santykiai atspindi universalius mąstymo modelius (pavyzdžiui, pirminės visuomenės susiskirsto į pavienes dalis pagal universalų – vedybų – modelį, šis sujungia egzogamines ir skirtingos kilmės grupuotes į tam tikras bendruomenes). C. Lévi‑Straussas socialinėje antropologijoje išpopuliarino mentaliteto, mitų, religijos ir kitus daugiau kultūrinio aspekto antropologinius tyrimus, bet kultūrinių fenomenų socialinis traktavimas išliko 20 amžiaus pabaigos Didžiosios Britanijos (M. Douglasas, A. Kuperis, M. Strathern) ir prancūzų (L. Dumont’as, M. Godelier) socialinių antropologų prioritetas.

20 amžiaus antrosios pusės socialinės antropologijos tyrimai labiau nukreipti į socialinę elgseną nei struktūrą. Norvegų antropologas T. F. W. Barthas tyrė socialinį interakcionizmą (transakcionizmą) ir teigė, kad socialinė sąveika vyksta ir socialinės normos nuolat kuriamos per individų sąveiką, jų racionalius pasirinkimus, todėl neįmanoma remtis vien išankstine normatyvine ir statiška socialinė struktūra ir kultūra. Etniškumą jis laikė ne kultūriniu fenomenu ar savaime suprantama socialine duotybe, bet įvairių socialinių (ideologinių) grupių elgsenos strategijų pasirinkimo rezultatu. 20 amžiaus 7–8 dešimtmetyje Jungtinio Amerikos Valstijų kultūros antropologo C. J. Geertzo pradėta simbolistinė interpretacinė kryptis paveikė Europos socialinę antropologiją. Kultūrą traktuojant kaip simbolinių prasmių sistemos visumą išpopuliarėjo kultūrinės tapatybės ir simbolinės komunikacijos (retorikos, diskursų) ir galios santykių raiškos paradigmos. Tuo laikotarpiu socialinė antropologija apskritai atsisakė savo tyrimų pagrindinio objekto, skyrusio ją nuo sociologijos, – gentinių (pirminių) visuomenių, nes paaiškėjo, kad nėra tokio visuomenės tipo, kuris remtųsi giminystės sistemomis, o visos šiuolaikinės rašto neturinčios ir pirmines technologijas naudojančios žmonių grupės yra inkorporuotos į modernizacijos paveiktas visuomenes, kurios radikaliai veikia jų vidaus socialinę organizaciją. Suprasta, kad vėlyvosios modernizacijos ir globalizacijos kontekste nebegalima tirti pavienių visuomenių kaip socialiai ar simboliškai glaudžiai susietos visumos, nes nebėra visuomenės, kaip vieneto aiškios skirties, taip pat neegzistuoja kultūrinis uždarumas. Dėl šios priežasties nuo 20 amžiaus 9 dešimtmečio Europos social. antropologijoje plėtojami globalizacijos procesų ir jų sukeltų nenuspėjamų vietinių padarinių tyrinėjimai: kult. hibridizacija, vad. bevietiškumas, genet. technologijų naudojimo padariniai ir kita. Globalizacijos tyrimai prasidėjo nuo etniškumo, nacionalizmo, kolonializmo ir globalaus kapitalizmo kultūrinių aspektų (Didžiosios Britanijos socialiniai antropologai E. Gellneris, M. Featherstone’as, Jungtinių Amerikos Valstijų antropologas E. R. Wolfas), juos pratęsė švedų antropologas U. Hannerzas; įvedė kultūros kreolizacijos (kreolai) terminą. Jis nesirėmė ankstesniu kultūrų, kaip stabilių, apibrėžtų reikšmių sistemų, suvokimu, bet kartu su M. Strathern jas aiškino kaip globalų procesą, prasmių susipynimo srautus, kurie nereiškia vietinių kultūrų skirtingumo išnykimo, bet dažnai nenuspėjamus ir labai kūrybiškus padarinius. Norvegų antrop. T. H. Eriksenas tai įvardijo kaip globalią modernybę ją priešpriešindamas gana vienalytiškai įsivaizduojamam globaliam kaimui. Globalizacijos srautų tyrinėtojas Jungtinių Amerikos Valstijų socialinis antropologas A. Appadurai ir prancūzų antropologas M. Auge’as pabrėžė, kad postmoderniame nuolatinio judesio ir kaitos pasaulyje žmonių gyvenamosios vietos nebegalima laikyti savaime suprantamu stabilumo įrodymu. Yra tokių vadinamųjų beviečių vietų, kurių pajautimas atsietas nuo jas supančio konteksto, pavyzdžiui, tarptautiniai viešbučiai, oro uostų laukimo salės, tarptautiniai greitkeliai, pabėgėlių stovyklos.

Globalizacijos procesų tyrimai lėmė socialinės antropologijos metodologinius pokyčius. Lauko tyrimus imta atlikti ne vienoje, o keliose vietose (daugiavietė etnografija). Šiuo metodu efektyviau dokumentuojami modernizacijos ir globalizacijos padariniai: padidėjusi migracija, transnacionalizmas, daugiakultūriškumas ir kita. 20 amžiaus 10 dešimtmetyje postmodernioje socialinėje antropologijoje Didžiosios Britanijos antropologės M. Strathern ir J. Edwards grįžo prie giminystės tyrinėjimų teigdamos, kad naujos genetinės technologijos griauna nusistovėjusią giminystės, taip pat ir simbolinės giminystės, tvarką, sukuria naujas jos formas, perkoduoja paveldėjimo, etniškumo, tradicijų ir kitas sistemas. Naujosios reprodukcinės ir genetinės manipuliavimo technologijos ne tik sukuria naujus asmenis, bet ir kuria naujas žmogiškojo pažinimo, tarpusavio saistymosi, giminystės, paveldėjimo, kult. kilmės, etniškumo, tradicijų, tapatybės formas.

21 amžiaus pradžiojiniai social. antropologai dažniausiai savo tyrimo objektu pasirenka ne tam tikras kultūras, bendruomenes (visuomenes) ar grupes, bet pavienius sociokult. fenomenus (pavyzdžiui, kolektyvinių tapatybių formavimasis, kultūrinių prasmių ir galios santykių sąveika, masinis vartojimas, mafija, skurdas, socialinė atskirtis, rasizmas, fundamentalizmas, pokolonijinė ir posocialinė kaita, globalinė integracija ir dezintegracija, ekologinės aplinkos ir ekonominės plėtros sąveika) ir juos lygina. Jie tyrinėja globalizacijos ir modernizacijos kitų procesų formuojamą pasaulio socialinę kultūrinę įvairovę ir taikomaisiais projektais padeda spręsti jos rizikingus padarinius, taip pat siekia palaikyti darnios plėtros regioninės, nacionalinės ir transnacionalinės politikos strategijų įgyvendinimą, paremtą kultūrinės įvairovės ir jos prieštaringumų pažinimu, sociokultūrinių interesų analize ir tarpkultūrinio dialogo skatinimu.

1843 įkurta Londono etnologijos draugija (1871–1907 Didžiosios Britanijos ir Airijos antropologijos institutas, nuo 1907 – Karališkasis Didžiosios Britanijos ir Airijos antropologijos institutas; 1901–94 leido žurnalą Man, nuo 1995 – Journal of the Royal Anthropological Institute), 1902 – Amerikos antropologų asociacija (nuo 1902 leidžia žurnalą „American Anthropologist“, 1888–1902 leido Vašingtono antropologų asociacija), 1948 – Jungtinė tarptautinė antropologijos ir etnologijos mokslų asociacija, 1989 – Europos socialinių antropologų asociacija (nuo 1992 leidžia žurnalą Social Anthropology = Anthropologie sociale).

LIETUVOJE socialinės antropologijos tyrimai prasidėjo tik atkūrus nepriklausomybę. 1990 Kanados antropologas R. Vaštokas Vilniaus universitete dėstė sociokultūrinę antropologiją. Paskaitas skaitė P. Žygas ir kiti. 2004 Vytauto Didžiojo universitete įsteigta pirmoji Baltijos šalyse socialinės antropologijos magistro studijų programa, 2005 įkurtas Socialinės antropologijos centras (vadovas V. Čiubrinskas). Nuo 2001 Lietuvos istorijos institutas leidžia mokslo žurnalą „Lietuvos etnologija“. 21 amžiaus pradžioje socialinės antropologijos tyrėjai (D. Bartušienė, D. Brandišauskas, A. Čepaitienė, D. Daukšas, I. Kripienė, N. Liubinienė, A. Šimoniukštytė, K. Šliavaitė, R. Vaštokas) daugiausia nagrinėja socialinę ir kultūrinę tapatybę, transnacionalizmą, migraciją, etnines mažumas, politinę, ekonominę, religijos antropologiją, čiabuvius (autochtonus), rizikos grupes ir kita.

1835