Šventarãgis, legendinis Lietuvos kunigaikštis. Minimas Bychovco kronikoje, M. Strijkovskio kronikoje (išspausdinta 1582). Pasakojama, Šventaragis paprašęs sūnaus Skirmanto, kad po mirties būtų sudegintas Neries ir Vilnios santakoje. Įsakęs, kad ir visų Lietuvos kunigaikščių ir žymiausių bajorų palaikai būtų deginami šioje vietoje. Sakoma, kartu su Šventaragiu buvo sudegintas jo žirgas, vergas, kurtas, sakalas, o nuo to laiko šioje vietoje buvo deginami Lietuvos didžiųjų kunigaikščių palaikai (esą įdedant lūšies ar lokio nagus, reikalingus paskutinio teismo dieną kopti į aukštą kalną, ant kurio sėdėsiąs Dievas ir teisiąs gyvuosius ir mirusiuosius). Pasakojama, Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas būtent šioje vietoje sapnavęs geležinį vilką. Legendą apie Šventaragį tyrinėjo W. Mannhardtas, V. Toporovas (siejo su Sovijaus mitu), J. Basanavičius, P. Klimas, N. Vėlius (tyrinėjo Šventaragio sąsajas su Lizdeika, Perkūno kulto įsivyravimu), G. Beresnevičius. Daugelio mokslininkų teigimu, Šventaragio legenda apibrėžė vyraujančio valdovų deginimo papročio pakeitimą, jį centralizavo (palaikai ligi tol būdavo deginami ten, kur žmogus mirdavo).