Šventarãgis, legendinis Lietuvos kun‑tis. Minimas Bychovco kronikoje, M. Strijkovskio kronikoje (išsp. 1582). Pasakojama, ∆ paprašęs sūnaus Skirmanto, kad po mirties būtų sudegintas Neries ir Vilnios santakoje. Įsakęs, kad ir visų Lietuvos kun‑čių ir žymiausių bajorų palaikai būtų deginami šioje vietoje. Sakoma, kartu su ∆ buvo sudegintas jo žirgas, vergas, kurtas, sakalas, o nuo to laiko šioje vietoje buvo deginami Lietuvos d. kun‑čių palaikai (esą įdedant lūšies ar lokio nagus, reikalingus paskutinio teismo dieną kopti į aukštą kalną, ant kurio sėdėsiąs Dievas ir teisiąs gyvuosius ir mirusiuosius). Pasakojama, Ldk Gediminas būtent šioje vietoje sapnavęs geležinį vilką. Legendą apie ∆ tyrinėjo W. Mannhardtas, V. Toporovas (siejo su Sovijaus mitu), J. Basanavičius, P. Klimas, N. Vėlius (tyrinėjo ∆ sąsajas su Lizdeika, Perkūno kulto įsivyravimu), G. Beresnevičius. Daugelio mokslininkų teigimu, ∆ legenda apibrėžė vyraujančio valdovų deginimo papročio pakeitimą, jį centralizavo (palaikai ligi tol būdavo deginami ten, kur žmogus mirdavo).