uolų piešinys iš Ubirro (Kakadu nacionalinis parkas, Australija)
uol piešinia, pirmykščių žmonių piešiniai ant akmenų, uolų, urvų sienų ir skliautų. Uolų piešiniai susiję su magija, kulto apeigomis, mitologija, papročiais. Piešiniai buvo raižomi (įrėžiamas kontūras arba siluetas; petroglifai), kalami (reljefinis vaizdas). Kartais raižiniai dar spalvinti mineraliniais dažais. Juose vaizduotos medžioklės, kulto apeigų scenos, gyvūnai (stumbrai, mamutai, elniai, arkliai, lokiai, liūtai, tigrai), kartais – žmonės, antropomorfinės figūros, magiški ir simboliniai ženklai. Atsirado vėlyvajame paleolite. Skiriami uolų piešinių laikotarpiai: Moustier kultūra (ikiistorinės dailės seniausi paminklai – pagražinimai), Aurignaco kultūra (primityvūs gyvūnų figūrų raižiniai), Solutré kultūra (pirmieji tikroviški gyvūnų piešiniai), Madeleine’o kultūra (ikiistorinės tapybos epocha; itin meniški kūriniai). Paleolito laikotarpiu tapytų uolų piešinių rasta Vézère’o upės slėnyje (Lascaux), Beune’o slėnyje (Combarelles’io urvas, Font‑de‑Gaume’o urvas; abu su Vézère’o slėnio urvais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1979), Pirėnuose (Niaux urvas; Gargaso urve rasti sužalotų plaštakų atspaudai; visi Prancūzijoje), Altamiros urve (Ispanija; pasaulio paveldo vertybė, nuo 1985). Pirmuosius uolų piešinius atrado F. de Belleforestas (1575), J. Boucher de Perthes’as (1844), É. Larté (1863), H. Christy (1893). Žymiausi uolų piešinių tyrinėtojai – L. Capitanas, A. Breuil’us, D. Peyrony. A. Poška apie 1955 iššifravo Erelių urvo (Kirgizija) ideografinius rašmenis, datuojamus antru tūkstantmečiu prieš Kristų.
1576