vatas (lenk. wójt < vok. Vogt < lot. (ad) vocatus – patikėtinis), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miesto, turinčio savivaldos teisę (Magdeburgo teisė ar Kulmo teisė), pareigūnas. Skyrė didysis kunigaikštis (dažniausia iš bajorų, Kaune nuo 1584, Vilniuje nuo 1610 – iš miestiečių išrinktų 4 kandidatų). Mieste turėjo aukščiausią valdžią, suolininkų teisme su suolininkais nagrinėjo baudžiamąsias ir svarbias civilines bylas, vykdė policijos funkcijas, miestiečiams skyrė prievoles už jų turimą žemę ir kitas naudmenas mieste, vadovavo miesto gynybai.