Vngio párkas yra Vilniuje, Neries kairiojo kranto vingyje, Vilkpėdėje, 3 km į vakarus nuo miesto centro. Plotas 162 ha. Išsidėstęs pakopomis kylančiose Neries slėnio terasose. Žemiausioje vyrauja pievos, antrojoje – daržai ir pievos, yra ūkinių pastatų (16–19 a. čia stovėję rūmai sunyko). Parko didžioji dalis išsidėsčiusi trečiojoje terasoje (19 a. 1 pusėje čia būta ir ariamų laukų), jos centre – estrada (1960 estų architekto A. Kotli projektą pritaikė architektas R. Alekna) ir žiūrovų aikštė (4 ha); čia vyksta Lietuvos dainų šventės. Yra maro aukų, I ir II pasaulinio karo karių kapinės (2001 restauruotos pagal architekčių G. E. Miknevičienės ir M. Miknevičiūtės projektą), koplytėlė-mauzoliejus (pastatydinta 1800 Vilniaus generalgubernatoriaus V. Repnino; architektai P. de Rossi, K. Schylthausas). Lengvosios atletikos stadionas (įrengtas 1954, 2014 renovuotas). Parke vyrauja vietinės pušys, yra ir introdukuotų medžių: kalninių pušų, kanadinių ir dygiųjų eglių, europinių, sibirinių maumedžių, pilkųjų kėnių. Ankstyviausias šios teritorijos planavimas atliktas architekto L. Gucevičiaus Vilniaus plėtojimo plane (1790). 1947 architektas V. Veselovskis parengė Vingio parko projektą pagal tuo metu SSRS paplitusių kultūros ir poilsio parkų pavyzdį (numatyta žaliasis, vasaros ir kino teatrai, žaidimų aikštelės); įgyvendinta iš dalies – nutiesti takai, įrengtas stadionas. 1959 parengtame naujame projekte (architektės B. Kasperavičienė, N. Monstavičiūtė, I. M. Daujotaitė) buvo numatyta fontanų alėja, daug paviljonų, kavinių, šokių aikštelių, planuota pasodinti daug egzotinių medžių (projektas neįgyvendintas). 1967 Vingio parkas rekonstruotas, pritaikytas masiniams renginiams ir poilsiui.

Vingio parkas su estrada (1960 estų architekto A. Kotli projektą pritaikė architektas R. Alekna)

Istorija

Dabartinio parko vieta iki 20 a. vidurio buvo vadinama Zakretu (lenkiškai zakręt – vingis). Nuo 15 a. vidurio teritorija priklausė Vilniaus miestui. 16 a. vakarinėje dalyje, Neries slėnyje, buvo Radvilų dvaras, vietovė vadinta Radvilų Lukiškėmis. 16 a. viduryje dvare M. Radvila Juodasis priglaudė reformatus, skyrė patalpas jų koplyčiai. 16 a. pabaigoje Stanislovas Pamaldusis Radvila dvarą su sodais ir laukais padovanojo jėzuitams. Šie senojo dvaro vietoje pastatydino 3 aukštų 3 korpusų mūro rūmus (pagal J. K. Glaubico projektą). Vietovę imta vadinti Jėzuitų Lukiškėmis; jos rytinėje dalyje, vadinamosiose Jėzuitų kapinėse, laidotos 1710 maro epidemijos aukos (per I pasaulinį karą – žuvę vokiečių kariai). 1773 jėzuitų ordiną panaikinus Vingio rūmai ir žemė atiteko Vilniaus vyskupui I. J. Masalskiui. Rūmuose įkurta parapinių mokyklų mokytojų seminarija ir bendrabutis. Parke buvusio natūralaus pušyno rytinėje dalyje 18 a. įrengtas medžioklės žvėrynas. 1794 Jėzuitų Lukiškes paveldėję Potockiai pardavė jas P. Zubovui, šis 1801 – Vilniaus generalgubernatoriui L. A. G. Bennigsenui. 1812 viešėjęs imperatorius Aleksandras I Vingio rūmus perpirko. Per prancūzmetį rūmuose veikė karo ligoninė (sudegė); vėliau rūmai sunyko, 1855 (ar 1870) nugriauti. Nuo 1826 čia buvo karo inžinerijos dalinio mokymo laukas ir artilerijos poligonas. 1857 Vilniaus generalgubernatoriaus V. Nazimovo iniciatyva ant Neries kranto įrengtas vasaros kurhauzas, vyko šokių vakarai, vaidinimai. 1919 buvusioje dvarvietėje įkurtas Vilniaus universiteto botanikos sodas (7,5 ha, 1945–48 atkurtas). 1930–39 parke buvo Lenkijos kariniai sandėliai, nutiestas siaurasis geležinkelis (po II pasaulinio karo kurį laiką naudotas vaikų pramogoms, 8 dešimtmetyje išardytas). Sovietų okupacijos metais parke veikė vaikų atrakcionai. 1986 pastatytas pėsčiųjų tiltas per Nerį į Žvėryną, išasfaltuota daugelis parko takų. 1993 vėtra išvartė daug senų medžių. 1988 08 23 įvyko didžiausias Sąjūdžio mitingas, 1993 09 05 Vingio parke popiežius Jonas Paulius II aukojo šv. Mišias.

624

Zakretas; Zakręt