aerològija (aero… + gr. logos – mokslas), meteorologijos šaka. Tiria atmosferos sudėtį, Saulės radiaciją, kosminį spinduliavimą, oro srautų, šilumos ir drėgmės režimą, debesų struktūrą, meteorologinius reiškinius ir procesus laisvojoje atmosferoje (aukščiau nei 1000 m), kuria jų tyrimo metodus bei prietaisus.
Tyrimai atliekami į atmosferą pakeliamais aerologiniais prietaisais (meteorografais, radiozondais, radiometrais, meteorologinėmis raketomis), meteorologiniais radiolokatoriais, lazeriniais lokatoriais, be to, iš lėktuvų ir dirbtinių Žemės palydovų. Reguliarius stebėjimus atlieka aerologijos observatorijos ir stotys. Tyrimų rezultatai padeda prognozuoti orus, kurti metodus meteorologiniams procesams (debesų, kritulių, rūko susidarymui) aktyviai paveikti, jie reikalingi aviacijai, kosmonautikai.
Istorija
Laisvosios atmosferos tyrimai pradėti 18 a. iš oro balionų. Pirmąjį pasaulyje radiozondą 1930 sukonstravo ir sėkmingai išbandė rusų inžinierius Pavelas Molčianovas.
Lietuvoje
Lietuvoje 1931 B. Vaivada išleido knygą Aeronautinė meteorologija. Aerologijos problemas nagrinėja Fizinių ir technologijos mokslų centras (iki 2010 Fizikos institutas) ir Hidrometeorologijos tarnyba.
1163