Ãfrikos literatūrà, į pietus nuo Sacharos gyvenančių tautų ir etninių grupių žodinė bei rašytinė literatūra. Gausi tautosaka (mitai, legendos, pasakos, dainos, pasakėčios, moralai, patarlės) buvo kuriama keliais šimtais kalbų (daugiausia sutų, kosų, zulų, bantų). Tekstai pasižymi gerai organizuota ritmine ir fonikos struktūra, nepakitę jie perduodami iš kartos į kartą, net improvizuojant išlaikoma pastovi fabula ir poetika. Afrikiečių žodinė kūryba perteikia tautų ir etninių grupių kultūrines vertybes, padeda išlaikyti istorines tradicijas, atlieka didaktinę funkciją; svarbiausias bruožas – mitologiškumas. Rašytinė Afrikos literatūra skirstoma į klasikinę (iki 20 a. pradžios), kuriai priklauso religinė ir rūmų literatūra, bei naująją. Seniausi rašytinės literatūros paminklai yra 18 a., parašyti suahelių kalba arabų rašmenimis. Šiuolaikinė literatūra kuriama afrikiečių ir Europos tautų kalbomis.
Afrikos literatūroje, kuriamoje Europos tautų kalbomis, vyravo papročių aprašymai. Vėliau tematika plėtėsi, atsispindėjo kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas, išryškėjo tradicijų ir civilizacijos priešprieša, tautinio identiteto idėja. 20 a. 7–8 dešimtmetyje prasidėjus išsivadavimo kovoms literatūroje plėtojama politinio pasipriešinimo tema. Susikūrus nepriklausomoms valstybėms pradėtos nagrinėti valdžios ir valdančiojo elito problemos.
Buvusiose Prancūzijos ir Belgijos kolonijose rašoma prancūzų kalba. Palyginti su kitų valstybių kolonijomis, Prancūzijos kolonijų vietiniai gyventojai turėjo daugiau visuomeninių teisių ir galimybių puoselėti savo kultūrą. Ja ypač susidomėta Europoje 20 a. 4 dešimtmetyje, kai sustiprėjo Paryžiuje tu metu gyvenusių afrikiečių rašytojų šviečiamoji kultūrinė veikla. 1947 A. Diopas (1910–80) įkūrė literatūrinį žurnalą Présence Africaine, telkusį juodaodžius menininkus. Senegalo poetas L. S. Senghoras 1948 išleido knygą Prancūziškai rašiusių juodaodžių ir malagasių naujosios poezijos antologija (Anthologie de la nouvelle poésie nègre et malgache de langue française). Išpopuliarėjo romano žanras. Žymesni rašytojai: Senegalo – L. S. Senghoras, B. Diopas, O. Sembène’as (1923–2007), C. H. Kane’as, N. Diallo (1941–82), K. Bugul (g. 1947); Gvinėjos – C. Laye, D. T. Niane’as (g. 1932), M. A. Fantouré (g. 1938); Dramblio Kaulo Kranto – B. B. Dadié, F. Keïta (g. 1965), A. Kourouma (1927–2003), J. M. Adiaffi (1941–1999); Malio – A. Keita (1912–1980), S. B. Kouyaté (1928), Y. Ouologuemas (g. 1940); Kamerūno – F. Oyono, M. Beti, F. Bebey (1929–2001), C. Beyala (g. 1961); Kongo ir Kongo Demokratinės Respublikos – J. Malonga, P. Lomami-Tshibamba (1914–85), Tchicaya U Tam’si, V. Y. Mudimbe, E. Dongala (g. 1941), Sony Labou Tansi.
Buvusiose Didžiosios Britanijos kolonijose literatūra kuriama anglų kalba: Nigerijoje – A. Tutuola, T. M. Aluko (1918–2010), C. Ekwensi, C. Achebe, C. Okigbo, F. Nwapa, E. Amadi (1934–2016), W. Soyinka, J. P. Clark-Bekederemo, B. A. Omotosho (K. Omotoso, g. 1943), B. Emecheta (g. 1944), F. Osofisanas (g. 1946), B. Kojo Laingas (g. 1946), Festus lyayi (1947–2013), B. Okri (g. 1959); Kenijoje – Ngugi wa Thiong’o, M. Mwangi; Ganoje – E. Armattoe (1913–53), M. F. Dei-Anangas (1909–77), J. de Graft (1924–78), A. K. Armah (g. 1939), A. A. Aidoo (g. 1942).
Portugalijos kolonijose literatūra atsirado 17 amžiuje. Iki 19 a. pabaigos jos kūrėjai laikė save Portugalijos rašytojais. Laikraščiai Mensagem (Angoloje), Claridade (Žaliojo Kyšulio salose) ir Itinerario (Mozambike) padėjo atsirasti literatūriniam judėjimui, paskatinusiam Portugalijos kolonijų kultūrinį ir politinį savarankiškumą. Žymesni atstovai – B. Lopesas (1907–89), M. Lopesas (1907–2005), Ó. B. Ribasas (1909–2004), A. A. Neto, L. Vieira. Atsirado literatūra kreolų kalba. Kai kurie Angolos ir Žaliojo Kyšulio salų baltieji rašytojai save laikė Afrikos rašytojais: J. da Mata (1857–94), C. Soromenho (1910–68).
Kiti žymesni buvusių kolonijų rašytojai: Eugénio Tavaresas (1867–1930), Joegeʼas Barbosa (1902–71), Mario Joaquimas Azevedo (g. 1940), Rui de Noronha (1909–43), José Craveirinha (1922–2003), Noémia de Sousa (1926–2002), Marcelino dos Santosas (1929–2020), António Dias Cardoso (1933–2006), Mário António (1934–89), Pepetela, Luísas Bernardo Honwana (g. 1942).
Afrikos literatūra kuriama ir vietinėmis kalbomis. Jos raidai įtakos turėjo islamo ir krikščionybės plitimas. Vakarų ir Rytų Afrikoje 18–19 a. literatūra (daugiausia religinė poezija) buvo rašoma arabų rašmenimis. Vėliau susiformavo lotynų rašmenimis rašoma literatūra. Į vietines kalbas buvo verčiama bei leidžiama Biblija. Lotynų rašmenų vartojimą skatino kolonijų administracija, nepriklausomų valstybių vyriausybės. 20 a. pirmoje pusėje susiformavo nauji žanrai: romanas, apsakymas, drama. Vakarų Afrikos literatūra jorubų kalba yra susijusi su senąja liaudies kūryba. Prozos kūrinių parašė D. O. Fagunwa, I. O. Delano, dramų – A. Babalola. Literatūra dar kuriama evių (I. K. Hohas, E. T. Adiku, F. K. Fiawoo, H. K. Setsoafia, F. K. Nyaku, S. J. Obianimas, C. K. Nyomi), fančių (R. C. Acquaahas, J. Ghartey) ir tivų (J. J. Addaye, E. J. Osewas, R. A. Tabi) kalbomis. Literatūroje hausų ir fulbių kalbomis 18–19 a. vyravo religinė poezija (Osmanas dan Fodio, 1745–1817). 20 a. 4 dešimtmetyje pradėjo plėtotis proza – apsakymai, apysakos, kelionių aprašymai (A. A. Imamas, M. A. Kano ir kiti), sukurta pirmoji drama. Po II pasaulinio karo atsirado pasaulietinė poezija (M. Hadeja, N. Wali, M. Sipikinas).
Rytų Afrikoje svarbi yra suahelių literatūra. Klasikinė suahelių literatūra daugiausia religinė. Vyravo poemos žanras (seniausia poema parašyta 1728), tačiau sukurta ir prozos kūrinių (epas apie liaudies didvyrį Liongą Fumą, išleista 1870). Žymesni rašytojai: S. A. bin A. Nasiri, M. bin H. al Ghassaniy, E. N. Husseinas, A. Abdalla, E. Kezilahabi. Naujoji literatūra pirmiausia plėtojosi Tanzanijoje (Shaabanas Robertsas, 1909–62). 7 dešimtmečio pabaigoje literatūriniu centru tapo Kenija. Į ją emigravo dalis Ugandos rašytojų: Okotas p’Bitekas (1931–82), Robertas Serumaga (1939–80), Johnas Ruganda (1941–2007). Kiti rašytojai: Tabanas Lo Liyongas (g. 1937), Okello Oculi (g. 1942), Richardas Carlas Ntiru (g. 1946), Jaredas Angira (g. 1947). 8 dešimtmetyje sukurta istorinių ir visuomeninių buitinės problematikos romanų, kuriuose išryškėjo miesto socialiniai kontrastai, moters likimo tema. Žymesni rašytojai: M. Ruheni (g. 1934), D. G. Maillu (g. 1939), C. Mangua (g. 1939), N. Farahas (g. 1945), T. Akare (g. 1950).
Pietų Afrikoje literatūra kuriama zulų (R. R. R. Dhlomo, 1906–71; B. W. Vilakazi, 1906–47; O. E. H. Nxumalo), kosų (S. E. K. Mqhayi, 1875–1945; A. C. Jordanas, J. J. R. Jalobe) ir basutų (T. M. Mofolo, 1875–1948) kalbomis. Pietų Afrikos Respublikos literatūra, be vietinių, dar kuriama anglų ir afrikanų kalbomis (Pietų Afrikos Respublikos literatūra).
Afrikos literatūrai priskiriama ir Madagaskaro literatūra. Čia iki šiol populiari gausi malagasių liaudies kūryba. Malagasių kalba rašė Rodlischas, C. Katsifandrionamana, R. Zanamihoatra; prancūzų – J. J. Rabearivelo (1903–37), J. Rabemananjara, F. Ranaivo (1914–99) ir kiti.
Vertimai į lietuvių kalbą
Į lietuvių kalbą išversta C. Achebe, B. Diopo, C. Ekwensi, M. Feraouno, Y. Katebo, O. Sembène’o, W. Soyinkos, A. Tutuolos ir kitų rašytojų kūrinių.
L: A. S. Gérard African Language Literatures Harlow 1981; V. Görög-Karady Littérature orale africaine Paris 1981; A. Imfeld Vision und Waffe: Afrikanische Autoren, Themen, Traditionen Zürich 1981.
2271