agliutinãcija (lot. agglutinatio – prilipdymas, priklijavimas), žodžių formų darymas prie šaknies pridedant vienareikšmius formantus, nesusiliejančius nei su šaknimi, nei tarpusavyje. Agliutinacija būdinga finougrų (estų, suomių, vengrų) ir ypač tiurkų kalboms. Lietuvių kalbos žodžių formos daugiausia daromos su daugiareikšmiais formantais (galūnėmis, priesagomis), t. y. vyrauja fleksinis formų darymo būdas, tačiau yra ir agliutinacijos pėdsakų. Pvz., būsimojo laiko veikiamojo dalyvio dirbsiantis formantas ‑si‑, jungiamas prie šaknies dirb‑, žymi būsimąjį laiką (plg. dirb‑si‑me), formantas ‑ant‑ rodo veikiamosios rūšies dalyvį ir tik galūnė ‑is turi kelias reikšmes: vienaskaitos, vardininko linksnio ir vyriškosios giminės.
2352