agrofitocenològija (agro… + fitocenologija), laukótyra, fitocenologijos šaka, tirianti dirbtines fitocenozes (augalų bendrijas), atsiradusias laukuose dėl žmogaus ūkinės veiklos. Agrofitocenozės būna dirbamųjų laukų (pasėliai, sėtinės pievos, ganyklos) ir bergždynų (kelių sankasos, sąvartynai, pakelės, panamės, patvoriai, šiukšlynai, kiemai). Agrofitocenologija nagrinėja agrofitocenozių įvairovę ir paplitimą, rūšinę sudėtį, rūšių individų kiekį, pasiskirstymą pagal aukštį ir išsidėstymą dirvožemio paviršiuje, rūšių plėtotę per tam tikrą laiko tarpą, ryšius su aplinka ir tarpusavio santykius, fitocenozių klasifikaciją. Agrofitocenologija teikia duomenų augalininkystei, pievininkystei, žemdirbystei. Kaip atskira fitocenologijos šaka atsirado 20 a. viduryje. Žymiausi pirmieji agrofitocenologai: M. Hanfas, G. Knappas, R. Knappas, R. Tüxenas, R. Schubertas (Vokietija), N. Komarovas (SSRS). Jos tolesnei raidai įtaką darė E. Ellenbergo (Vokietija), G. Sissingho (Nyderlandai), N. Kamyševo, M. Markovo (SSRS), B. Mirkino, V. Tuganajevo (Rusija) darbai. Lietuvoje pirmuosius agrofitocenologinius tyrimus atliko A. Stancevičius (geobotaninė pasėlių klasifikacija). Nuo 20 a. pabaigos daugiausia tiriama pasėlių ir bergždynų agrofitocenozių klasifikacija (V. Rašomavičius, V. Motiekaitytė).
229