Riegl Alois (Aloisas Rýglis) 1858 01 14Linz 1905 06 17Viena, austrų menotyrininkas, meno filosofas. Vienos menotyros mokyklos atstovas. Mokėsi Vienos universitete (pas R. Zimmermanną). 1886–1897 dirbo Austrijos meno ir pramonės muziejuje. A. Rieglio menotyrinė koncepcija susiklostė kaip reakcija į aprašomąsias empirines, neoromantines ir vulgarizuotas sociologines koncepcijas, kurios pervertino išorinių siužetinių meno aspektų, menininko asmenybės, aplinkos reikšmę ir todėl nepaisė meno savitumo. Vienas svarbiausių A. Rieglio meno filosofijos nuopelnų – istorizmas, nuoseklus skirtingų epochų ir kultūrų meno specifikos išryškinimas.
A. Rieglis nuo meno stilių nagrinėjimo perėjo prie svarbiausių meno filosofijos problemų. Meno pažinimas, jo nuomone, turi prasidėti ne klausimu, kas yra menas, o kaip jis gimsta. Ieškodamas atsakymo į šį klausimą A. Rieglis gvildeno sudėtingus meno ir tikrovės santykius, aiškinosi meninės kūrybos paskatas ir pobūdį. Polemizavo su pozityvistu G. Semperiu, kuris svarbiausia meno raidos paskata laikė medžiagą, techniką ir paskirtį. Neatmesdamas šių veiksnių vaidmens A. Rieglis meno varomąja jėga paskelbė dvasinį pradą; jį pavadino menine valia (Kunstwollen). Remdamasis šia samprata jis teoriškai grindė meninės veiklos savitumą, autonomiją, aiškinosi meno raidos istorinius dėsningumus ir varomąsias jėgas. Kalbėdamas apie meninės valios plastines raiškos formas A. Rieglis pabrėžė, kad jos pirmiausia pasireiškia kaip specifinis meninis regėjimas, padedantis suvokti pasaulį. Jis akcentavo daugiakryptį ir įvairiapusį meninės valios poveikį meno raidai. Paneigė supaprastintą požiūrį į meno plėtotę kaip į vientisą linijinę pasaulio realistinio vaizdavimo evoliuciją iš elementarių formų į sudėtingesnes, aukštesnes; buvo spiralinės meno raidos koncepcijos šalininkas. Teigė, kad remiantis bendra atskaitos sistema neįmanoma objektyviai įvertinti skirtingų vietinių meno formų ir meno raidos istorinių etapų, nes kiekvienam meno raidos tarpsniui būdinga nevienoda meninė valia, skelbė kiekvieno meno raidos laikotarpio stilistinę ir dvasinę vienovę. Neigė ir tradicinę meno pakilimų ir nuosmukių kaitos koncepciją. Pasak A. Rieglio, blogų meno stilių negali būti, nes kiekvienas remiasi individualia menine valia. Tai turėjo įtakos meno istorijos rekonstravimui ir įvairių meno raidos etapų bei stilių reabilitavimui. Svarbiausi veikalai: Stiliaus klausimai (Stilfragen 1893), Vėlyvosios Romos dailės industrija (Die spätrömische Kunstindustrie 1901), Istorinė vaizduojamojo meno gramatika (Historische Grammatik der bildenden Kunste 1966).
L: A. Andrijauskas Rieglio meno raidos koncepcija / Grožis ir menas Vilnius 1996; M. Iversen Alois Riegl: Art History and Theory Cambridge–Massachusetts 1993; H. Zerner L’Histoire de l’art d’Alois Riegl: un formalisme tactique / Critique 1975 nr. 8–9.
201