amòrfinė mẽdžiaga (gr. amorphos – beformis), kietoji medžiaga, kurios atomų ar molekulių išsidėstymui būdinga tik artimoji tvarka (artimoji ir tolimoji tvarka). Amorfinės medžiagos lydymosi temperatūra neapibrėžta, mechaninės, optinės, elektrinės ir kitos savybės vienodos visomis kryptimis. Amorfinė medžiaga yra nepastovios būsenos ir ilgainiui gali kristalizuotis – virsti kristaline medžiaga; šis procesas labai lėtas (priklauso nuo sandaros ir aplinkos sąlygų). Paprastai susidaro staigiai peršaldant skystos būsenos medžiagą, t. p. garinant ar chemiškai nusodinant. Sandara dažniausiai atitinka akimirkinę skysčio sandarą. Amorfinės būsenos būna dauguma metalų ir jų lydinių, t. p. anglis, silicis, germanis, arsenas, selenas, neorganinis stiklas, stambiamolekuliai junginiai (organinis stiklas, gintaras, kaučiukas, plastikai). Amorfiniai metalai yra labai stiprūs, kieti, atsparūs dilimui ir kartu plastiški. Daugelis labai atsparūs korozijai. Amorfiniai puslaidininkiai neturi draudžiamosios energijos juostos. Jie pagal elektronines savybes skirstomi į dvi grupes: vienų (pvz., a‑Ge, a‑Si) savybės panašios į mažo laidumo metalų (elektrinis laidis nelabai priklauso nuo temperatūros ir priemaišų, jiems nebūdingas fotoelektrinis laidumas), kitų (a‑Se, amorfinio hidrogenizuoto silicio a‑Si : H, organinių puslaidininkių) – į tipiškų puslaidininkių (elektrinis laidis priklauso nuo jų legiravimo ir temperatūros, būdingas fotoelektrinis laidumas). Iš amorfinių metalų gaminama plonos juostos, folija ar kelių mikrometrų skersmens viela, fasoniniai profiliai ar gaminiai; amorfiniai puslaidininkiai naudojami elektrofotografijoje, infraraudonųjų spindulių optikoje, vidikonų technikoje, saulės baterijų gamyboje.
653