Vasiljev Anatolij (rus. Анатолий Васильев; Anatolijus Vasljevas) 1942 05 04Danilovka (Penzos sr.), rusų teatro režisierius, pedagogas. 1964 baigė Rostovo prie Dono universitetą (chemiją), 1973 – A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje (M. Knebel mokinys). 1973–77 Maskvos dailės teatro, 1977–82 K. Stanislavskio teatro, 1982–87 Teatr na Taganke (abu Maskvoje) režisierius. Nuo 9 dešimtmečio pradžios dėsto Rusijos ir užsienio šalių (Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos) teatro mokyklose, rengia kūrybines dirbtuves, laboratorijas, seminarus. 1987 Maskvoje įsteigtoje eksperimentinėje laboratorijoje Dramos meno mokykla (iki 2006 vadovas) kūrė ir taikė scenos meno teorijos ir praktikos metodologinius pagrindus, rėmėsi teatro‑laboratorijos darbo principu. Čia sukurtiems spektakliams, rodytoms atviroms repeticijoms būdinga naujos teatro estetikos paieškos, itin pabrėžiama žodžio ir dialogo svarba, aktorių psichofizinis pasirengimas. Nuo 2007 gyvena ir dirba Prancūzijoje.
Anatolijus Vasiljevas (dešinėje) su rusų kompozitoriumi Vladimiru Martynovu (2017, A. Čechovo tarptautinis teatro festivalis Maskvoje)
Svarbesni spektakliai: O. Záhradniko Solo laikrodžiui su gegute (su O. Jefremovu, 1973), M. Gorkio Pirmasis „Vasos Železnovos“ variantas (1978), V. Slavkino Jauno žmogaus suaugusi duktė (1979) ir Serso (1985), L. Pirandello Šeši personažai ieško autoriaus (1987, 2001) ir Šįvakar mes improvizuojame (1990), M. Lermontovo Maskaradas (1992), Juozapas ir jo broliai (1993, pagal T. Manną), Molière’o Amfitrionas (1994, 2002), V. Martynovo Jeremijo raudos (1996), A. Puškino Mocartas ir Saljeris (2000), Iliada. Giesmė XXIII (2001, pagal Homerą), Onegino kelionė (2004), Don Žuanas mirė (2006, abu pagal A. Puškiną), Euripido Medėja (2008), Visos dienos medžiuose (2009, pagal M. Duras), M. Duras Muzika. Muzika 2 (1965–1985) (2016), Senis ir jūra (2017, pagal E. Hemingway), Nepažįstamo žmogaus pasakojimas (2018, pagal A. Čechovą).
Europos teatro premija Už naująsias teatro realybes (1990).
1706