Ándai (Andes), Ándų Kordiljèros (Cordillera de los Andes), kalnai Pietų Amerikos šiaurės vakarinėje ir vakarinėje pakrantėje. Ilgiausia ir viena aukščiausių kalnų sistemų pasaulyje. Ilgis iš šiaurės į pietus apie 9000 km, didžiausias aukštis 6960 m (Aconcagua kalnas), didžiausias plotis apie 800 km, mažiausias 100–200 kilometrų; apie 100 viršūnių aukštesnės nei 6000 metrų. Kalnų juostą sudaro beveik lygiagretūs, daugiausia šiaurės–pietų krypties kalnagūbriai. Juos skiria įdubos ir plokščiakalniai.
Andų orografinė schema
Reljefas
Pagal struktūrinius geomorfologinius ypatumus skiriamos kelios Andų dalys: Karibų, Šiaurės vakarų, Ekvadoro, Peru, Centriniai, Čilės-Argentinos ir Patagonijos Andai. Šiaurėje, palei Karibų jūrą, yra Karibų Andai. Juos sudaro 2 raukšliniai eroziniai, švelnių formų, vidutinio aukštumo (iki 2765 m) kalnagūbriai; yra lūžių.
Į vakarus nuo Karibų Andų, Venesuelos vakaruose ir Kolumbijoje (į šiaurę nuo 1 ° šiaurės platumos), yra Šiaurės vakarų Andai. Juos sudaro 3 raukšlinių luistinių kalnų grandinės: Vakarų Kordiljera, Centrinė Kordiljera ir Rytų Kordiljera. Kalnagūbrius skiria plačios įdubos bei gilūs Magdalenos ir Caucos upių slėniai.
Rytų Kordiljeros tąsa į šiaurę – Sierra de Perijá, į šiaurės rytus – Méridos Kordiljeros kalnagūbriai. Juos skiria plati Maracaibo įduba. Šiaurėje iškilęs Sierra Nevada de Santa Martos horstinis kalnų masyvas (didžiausias aukštis – Kristupo Kolumbo viršūnė, 5775 m). Ramiojo vandenyno pakrantėje yra Serranía de Baudó kalnai, kuriuos nuo Vakarų Kordiljeros skiria Atrato žemuma. Teritorijai būdingi jauniausieji tektoniniai lūžiai, grimzdimai ir kilimai, Centrinei ir Vakarinei Kordiljeroms – vulkanizmas (Ruizo ugnikalnis, 5400 m; Tolimos ugnikalnis, 5215 m). Kalnagūbrių šlaitai statūs, išraižyti erozinių slėnių. Rytų Kordiljerai būdingi platūs denudaciniai paviršiai. Šiaurės vakarų Andų aukštikalnėse – ledyninės reljefo formos. Piečiau, iki 4 ° pietų platumos, yra Ekvadoro Andai. Juos sudaro Vakarų ir Rytų Kordiljeros. Daug veikiančių ir užgesusių ugnikalnių (Cotopaxi ugnikalnis, 5897 m; Chimborazo ugnikalnis, 6310 m). Kalnagūbrius skiria įlinkis, prisipildęs vulkaninių uolienų.
Andai
Nuo 4 ° iki 14 ° 30′ pietų platumos yra Peru Andai. Šią dalį sudaro aukšta raukšlinė Vakarų Kordiljera (Huascaráno kalnas, 6768 m), išraižyta gilių Marañóno, Apurimaco, Huallagos ir jų intakų slėnių (kanjonų). Viršūnės apledėjusios, būdingos glacialinės egzaracinės reljefo formos. Į rytus nuo Vakarų Kordiljeros iškilusios raukšlinės luistinės Centrinės ir Pietryčių Kordiljerų grandinės (Carabayos Kordiljera, Vilcanotos Kordiljera, Vilcabambos Kordiljera) ir žemesni raukšliniai eroziniai Rytų Kordiljeros kalnagūbriai.
Nuo Peru Andų iki 28 ° pietų platumos nutįsę Centriniai Andai – plačiausia ir sudėtingiausia Andų dalis. Jų viduryje didelį plotą užima Punos plokščiakalnis (plotis 550 km, aukštis apie 4000 m). Iš vakarus jį supa Vakarų Kordiljera su užgesusiais (Coropuna, 6425 m; Sajamos ugnikalnis, 6520 m; Ojos del Salado, 6880 m) ir veikiančiais (Misti ugnikalnis, 5822 m; Llullaillaco ugnikalnis, 6723 m) ugnikalniais, iš rytų – aukšti raukšliniai luistiniai kalnagūbriai (labai apledėjusi Realio Kordiljera) ir vidutinio aukščio subandiniai raukšlėkalniai.
aukščiausia Andų viršūnė – Aconcagua kalnas
Išilgai Ramiojo vandenyno pakrantės, nuo 18 ° 30′ pietų platumos į pietus, tęsiasi intruzinė Pakrantės Kordiljera (didžiausias aukštis 3200 m). Nuo Vakarų Kordiljeros ją skiria tektoninis Atacamos įlinkis. Šioje dalyje vyrauja aridiniai geomorfologiniai procesai. Nuo 28 ° iki 35 ° pietų platumos yra Čilės-Argentinos Andai. Juos sudaro neaukšta (iki 2300 m) Pakrantės Kordiljera, tektoninis Išilginis slėnis, Pagrindinė Kordiljera (joje yra Aconcagua kalnas) ir Priešakinė Kordiljera. Būdingos didelės intruzijos, vulkaninės, glacialinės ir erozinės reljefo formos. Į pietus nuo Čilės-Argentinos Andų yra Patagonijos Andai. Jie iškilę iki 4035 m aukščio, labai apledėję (juose yra didžiausias Andų ledynas – Perito Moreno). Būdingos ledyninės reljefo formos, daug sprūdžių ir lūžių, aktyvus vulkanizmas. Palei krantą driekiasi salų grandinė, susidariusi grimztant Pakrantės Kordiljeros pietinei daliai.
Geologinė sandara
Andų geologinė struktūra nevienalytė. Seniausioji Andų dalis – Puna (Pietų Amerikos platformos dalis), susidariusi prekambre, Šiaurės vakarų Andai ir Centrinių Andų rytinis pakraštys (tarp 10 ° ir 30 ° pietų platumos) – ankstyvojo ir vėlyvojo paleozojaus kalnodaros metu. Beveik visų Andų antiklinorijų branduoliai vėlyvojo paleozojaus.
Didesnioji Andų dalis susiformavo mezozojaus ir kainozojaus kalnodaros metu ant paleozojinio ir iš dalies vėlyvojo prekambro raukšlėtojo pamato. Mezozojuje, vykstant Pietų Amerikos ir Kokoso, Nazcos litosferinių plokščių subdukcijai, formavosi įlinkių sistema. Iki kreidos periodo pabaigos juose klostėsi nuosėdinės ir vulkaninės uolienos. Kreidos pabaigoje prasidėjo kalnodaros procesai, teritorija kilo, raukšlėjosi, susidarė granitoidų intruzijos Peru ir Čilės Anduose (Vakarų ir Pagrindinėje Kordiljerose). Intensyvūs tektoniniai Žemės plutos judesiai, lydimi aktyvių vulkaninių procesų, vyko paleogene ir ypač neogene. Kilo kalnagūbriai, atsirado tarpukalnių ir priekalnių įdubų (Altiplano, Maracaibo), kuriose klostėsi nuosėdinės uolienos. Pliocene ir kvartere iškilo Karibų Andai, Serranía de Baudó, subandiniai kalnagūbriai, susidarė dideli Magdalenos, Caucos upių grabenai, Išilginis slėnis.
Andų kraštovaizdis (Horconeso slėnis)
Andų kalnodara tebevyksta (vidutiniškai kalnai paaukštėja apie 10 centimetrų per 100 metų), vakarinėje dalyje aktyvus vulkanizmas, būna žemės drebėjimų.
Naudingosios iškasenos
Anduose daug metalų rūdų. Peru ir Bolivijoje yra didelių alavo rūdos telkinių, be to, sidabro, švino ir cinko, volframo, bismuto, vanadžio, stibio, arseno rūdų. Čilės Pakrantės Kordiljeroje yra vario, geležies rūdų, aukso, Ramiojo vandenyno pakrantėje – Čilės salietros, Kolumbijoje – aukso, platinos, smaragdų, Maracaibo, Magdalenos tarpukalnių įdubose, Andų priekalniuose Venesueloje, Ekvadore, Peru, Bolivijoje, Argentinoje – naftos ir dujų telkinių.
Klimatas
Kolumbijos pietuose ir Ekvadoro šiaurėje Andų klimatas ekvatorinis – lyja ištisus metus, iškrinta daugiau kaip 2000 mm kritulių (vakariniame šlaite iki 10 000 mm), vidutinė metinė temperatūra 26–28 °C. Karibų Anduose, Kolumbijos Andų šiaurėje, Ekvadoro Andų pietuose ir Peru Andų šiaurės rytuose klimatas subekvatorinis – per metus iškrinta 500–1000 mm kritulių, lyja vasarą, didesnės temperatūrų amplitudės.
Tarp 5° ir 28° pietų platumos Andų klimatas tropinis. Vakaruose jis sausas (per metus iškrinta 150–300 mm kritulių, Atacamoje 30–50 mm; vidutinė temperatūra 12–20 °C; žiemą didelis debesuotumas, dažni rūkai, rasa), rytuose – drėgnas (500–1000 mm kritulių, jų daugiau vasarą). Tarp 30° ir 37° pietų platumos Andų klimatas subtropinis mediteraninis – per metus iškrinta 300–2000 mm kritulių (jų daugėja einant į pietus), lyja žiemą; vasaros sausos, vėsios; vidutinė temperatūra 8–16 °C. Tarp 37° ir 42° pietų platumos Andų klimatas drėgnas subtropinis (kritulių daugiausia žiemą). Vidutinėse platumose Andų klimatas jūrinis, drėgnas (3000–7000 mm kritulių; Andų rytiniai šlaitai sausesni); vasarą vidutinė temperatūra 8–15 °C, žiemą 1–8 °C.
Sniego linija Šiaurės vakarų Anduose yra 4700–4900 m aukštyje, Centriniuose Anduose 5600–6100 m (Punoje – aukščiausiai Žemėje, 6500 m), Čilės-Argentinos Anduose 3100 m, Patagonijos Anduose 1000–1200 m (Ugnies Žemėje 500–700 metrų).
Hidrologinės sąlygos
Upių hidrologinis režimas labai priklauso nuo mitybos šaltinių. Daugiausia Andų upes maitina lietus, Centriniuose Anduose – gruntiniai vandenys (daug nenuotakių plotų), Patagonijos Anduose – sniego ir ledo tirpsmo vandenys.
Andų pietuose daug ežerų. Dauguma Patagonijos Andų ežerų ledyniniai, daugiausia moreniniai užtvenktiniai (Buenos Airių ežeras, San Martíno ežeras), Centriniuose Anduose – tektoniniai (Titicacos ežeras), reliktiniai (Poopó ežeras; dalis ežerų virtę druskožemiais), lavos užtvenktiniai, Šiaurės vakarų Anduose – tektoniniai lagūniniai (Maracaibo ežeras).
Dirvožemiai. Augalija
Nuo Šiaurės vakarų Andų iki Centrinių Andų pietinės dalies priešvėjiniuose šlaituose vyrauja lateritiniai dirvožemiai, auga drėgnieji ekvatoriniai ir tropiniai miškai. Ryškios 4 vertikaliosios zonos: tierra caliente (iki 1000–1500 m virš jūros lygio), tierra templada (iki 2500–2800 m), tierra fria (iki 3000–3500 m), tierra elada (3500–4500 m).
Šiaurės vakarų Andų rytinėje dalyje, Karibų Anduose (subekvatorinėje klimato juostoje) vyrauja raudonieji dirvožemiai, auga lapus metantys miškai ir krūmai. Centrinių Andų vakarinėje dalyje (tropinio klimato juostoje) – pilkžemiai, druskožemiai, auga pusdykumių, dykumų augalai, Punos plokščiakalnio rytuose (čia iškrinta 500–800 mm kritulių) – kalnų stepė. Čilės-Argentinos Anduose – subtropinės juostos rusvieji dirvožemiai, sausųjų subtropikų augalija. Į pietus nuo 38° pietų patumos – miškų rudieji dirvožemiai, drėgnieji subtropiniai miškai (hemihilėja). Patagonijos Andų vakariniame šlaite – jauriniai dirvožemiai, tankūs drėgni mišrieji ir žemi subantarktiniai miškai. Aukštuose plokščiakalniuose (tierra fria, tierra elada zonose) auga aukštikalnių augalija: šiaurėje – ekvatorinės pievos, vadinamosios paramos, Peru Anduose ir Punos šiaurės rytuose – tropinės stepės, vadinamosios chalkos. Centrinių Andų vakarinėje dalyje yra dykumos, vadinamosios tolos, pusdykumės, vadinamosios punos.
Gyvūnija
Andų gyvūnija priklauso Brazilijos ir (nuo 5 ° pietų platumos) Čilės-Patagonijos zoogeografiniams posričiams. Būdingi žinduoliai – lamos, guanakai, vikunijos, alpakos, reliktiniai akiniuotieji lokiai, endeminiai elniai pudžiai ir Andų elniai, maikongai, Andų katės, pumos, tinginiai, skruzdėdos, oposumai, beždžionės, Čilės aštuondančiai, beveik išnykusios šinšilos, nutrijos; paukščiai – papūgos, tukanai, grifai, kolibriai; gausu roplių, vabzdžių.
Aplinkos apsauga
Svarbiausi nacionaliniai parkai: Ledynų nacionalinis parkas (Patagonijos Anduose), Los Alerceso, Nahuel Huapí nacionalinis parkas, Perez Rosaleso, Fray Jorgės nacionalinis parkas (Čilės-Argentinos Anduose), Sajamos (Bolivijoje), Fallaroneso ir Macarenos nacionalinis parkas (Kolumbijoje), Sierra Nevada de Méridos, El Ávilos, arba Waraira Repano (Venesueloje), Manú nacionalinis parkas (Peru); draustiniai: Nahuélbutos, Tolhuacos (Čilėje).
Alpinizmas
Į aukščiausią Andų viršūnę Aconcagua pirmasis įkopė (1897 01 14) šveicaras Mattias Zurbriggenas. Kitos viršūnės: Ojos del Salado (6885 m; pirmą kartą įkopta 1937 02 26), Pissis (6793 m; 1937 02 07), Mercedario (6770 m; 1934 01 18), Huascarán (6768 m; 1908 09 02), Cerro Bonete (6759 m; 1971), Nevado Tres Cruces (6749 m; 1937 02 26), Llullaillaco ugnikalnis (6739 m; 1952 12 01), Tipas (6658 m; 1970 12 14), Incahuasi (6621 m; 1913).
1996 02 25 Lietuvos vėliavą viršūnėje iškėlė V. Vitkauskas.
-Šiaurės vakarų Andai; -Ekvadoro Andai; -Peru Andai; -Centriniai Andai; -Čilės-Argentinos Andai
2784