Andalūzija

Andalzija (Andalucía), istorinė ir autonominė sritis Ispanijos pietuose, prie Atlanto ir Viduržemio jūros. Autonominė sritis apima Almerijos, Jaéno, Granados, Huelvos, Cádizo, Kordobos, Málagos ir Sevilijos provincijas.

Andalūzijos pietinės dalies kraštovaizdis

Plotas 87 268 km². 8,41 mln. gyventojų (2019). Centras – Sevilija (Andalūzijos didžiausi miestai – lentelėje). Didesniąją Andalūzijos dalį užima Andalūzijos kalnai ir Andalūzijos žemuma. Šiaurėje yra Sierra Morenos kalnai. Klimatas mediteraninis. Sevilijoje ir Málagoje sausio vidutinė temperatūra 10,5 ir 12 °C, liepos 29 ir 25 °C; vidutinis metinis kritulių kiekis – 485 ir 475 mm. Sevilijoje užregistruota aukščiausia Europoje oro temperatūra (52 °C). Per Andalūziją teka Guadalquiviras ir jo intakai. 50 % Andalūzijos teritorijos apaugusi miškais ir krūmynais. Saugomos teritorijos užima 17 % Andalūzijos ploto. Doñanos nacionaliniame parke saugomi į Afriką migruojantys paukščiai, Sierra de Cazorlos nacionaliniame parke – ąžuolynai, šernai, stirnos, Ispanijos ožiai, plėšrieji paukščiai, Fuente de la Piedros lagūnoje – flamingai, Barbatėje – stačios uolos.

Andalūzija – viena ekonomiškai silpniausių Ispanijos sričių (1 gyventojui tenka apie 75 % vidutinio Ispanijos BVP 1 gyventojui; daug bedarbių). Ūkio svarbiausia šaka – turizmas (daugiausia turistų iš Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų). Prabangūs viešbučiai, užsieniečių namai. Viduržemio jūros pakrantėje (Saulėtajame krante) daug kurortų; žymiausi: Marbella, Torremolinosas, Estepona. Daug lankytinų turistinių objektų (Andalūzija – vienas seniausių Europos kultūros centrų).

Sevilija

Andalūzija pirmauja Ispanijoje pagal alavo, švino, vario, mangano, geležies ir stroncio rūdų, pirito, marmuro, valgomosios druskos gavybą. Dar kasama urano ir cinko rūdos, akmens anglys, auksas, sidabras, siera. Apdirbamosios pramonės svarbiausios šakos: maisto (aliejaus, vyno, konservų, tabako), chemijos, tekstilės pramonė. Laivų statyba, metalo dirbinių, žemės ūkio mašinų gamyba, metalurgija. Pramonės svarbiausi centrai – Sevilija, Cádizas, Huelva ir gretimi miestai. Huelvoje ir Algecirase perdirbama nafta.

Daug vynuogynų, alyvmedžių plantacijų (Andalūzija tiekia pasaulio rinkai alyvuogių aliejų ir konservuotas alyvuoges). Auginama cukranendrės, sojos, vilnamedžiai, saulėgrąžos, daržovės, citrusiniai augalai, kviečiai, kukurūzai, ryžiai, tabakas, kamštiniai ąžuolai. Veisiama galvijai, ožkos, kiaulės. Andalūzija garsi arabų ristūnais ir koridos buliais. Sevilijoje ir Málagoje yra tarptautiniai oro uostai. Didžiausi jūrų uostai: Algecirasas, La Línea, Cádizas, Málaga.

Tarifa (prie Marroquí kyšulio)

2097

242

Istorija

Seniausi gyventojai – iberai. 5 a. prieš Kristų kartaginiečiai įkūrė kolonijas dabartinių Cádizo, Kordobos, Málagos vietoje ir kitur. 206 prieš Kristų juos išvijo romėnai ir Andalūzijos teritorijoje įkūrė Betikos provinciją; regionas suklestėjo. 409 įsiveržė vandalai (iš jų vardo kilo krašto pavadinimas), kuriuos 414 sumušė vestgotai, valdę Andalūziją iki arabų užkariavimų (711). 714 arabai padalijo Andalūziją į Jaéno, Kordobos, Sevilijos ir Granados emyratus, kuriuos 756 sujungė Andalūzijos emyras (nuo 929 tituluotas Kordobos kalifu). 11 a. Andalūzija suskilo į keletą mažų valstybėlių (taifų). 1251 Kastilijos karalius Ferdinandas III užėmė didžiąją krašto dalį (išskyrus Granadą, nukariautą 1492). Suklestėjo žemės ūkis; Andalūzijos uostai tapo svarbiausi Ispanijos prekyboje su Amerika. 1704 Anglija atėmė Gibraltarą. Per Karlistų karus (1833–40 ir 1872–76) Andalūzija siekė autonomijos, kurią gavo tik 1981.

2271