apercèpcija (lot. a(d) – prie, į + perceptio – suvokimas), filosofijoje ir psichologijoje – į sąmonę patekusio turinio įsisąmoninimas. Priklauso nuo žmogaus patirties, individualių savybių, veiklos turinio ir psichikos būsenos suvokimo metu. Apercepcijos rūšys: pastovioji (priklauso nuo pasaulėžiūros, įsitikinimų, išsilavinimo, profesijos, psichikos ir kita) ir laikinoji (priklauso nuo veiklos motyvų, situacinių psichikos būsenų – emocijų, lūkesčių, nuostatų ir kita). Suvokimo procese reiškiasi abi rūšys. Apercepcijos sąvoką 17 a. pabaigoje įvedė G. W. Leibnizas norėdamas atskirti į sąmonę patekusio turinio refleksinį suvokimą nuo nesuvoktų turinių. I. Kantas skyrė empirinę ir transcendentinę apercepciją; pastarąją laikė aukščiausiuoju savimonės vienumo principu, visus sąmonės turinius pajungiančiu Aš mąstau vaizdiniui, suteikiančiu vienumo pobūdį suvokimui. 19 a. pirmoje pusėje J. F. Herbartas apercepcijos sąvoką perkėlė į psichologiją žymėdamas ja kiekvieno naujo suvokimo turinio priklausomybę nuo ankstesnių suvokimo turinių; teigė, kad apercepcija sukelia ankstesnių potyrių aktyvumą. 19 a. antroje pusėje W. Wundtas apercepciją aiškino kaip suvokimą, reikalaujantį valios pastangų, kaip vidinę dvasinę jėgą, lemiančią psichikos procesus.
2580
1076