Armnijos istòrija
Senovės laikai
Armėnijos teritorijoje žmonės apsigyveno paleolite. Istorinė Armėnija (apėmė visą Armėnijos kalnyną) laikoma vienu seniausių civilizacijos centrų – čia jau aštuntame–penktame tūkstantmetyje prieš Kristų buvo verčiamasi žemdirbyste ir gyvulininkyste, trečiame tūkstantmetyje pradėta gaminti vario ir bronzos dirbinius.
9–6 a. pr. Kr. dalis Armėnijos teritorijos įėjo į Urartu karalystės sudėtį. 7–6 a. pr. Kr. susidarė pirmieji armėnų valstybiniai junginiai, baigė formuotis armėnų tauta. Apie 585 pr. Kr. Armėnija atiteko Medijai, apie 550 pr. Kr. (drauge su Medija) – Achaimenidų Persijai. 331 pr. Kr. Aleksandrui Makedoniečiui nugalėjus persus, armėnų satrapai Jervandas III ir Mitrautesas pasiskelbė nepriklausomais valdovais. Urartu karalystės buvusios sostinės Tušpa (dabar Vanas, Turkija) ir Argištichinili (prie dabartinio Armaviro) tapo svarbiais ūkio ir kultūros centrais. 3 a. pr. Kr. pirmoje pusėje Seleukidai užėmė Vidurio ir Pietų Armėniją, o 220 pr. Kr. – Jervanditų karalystę. Taip susiformavo Didžioji Armėnija. Likusi dalis, vadinamoji Mažoji Armėnija, 2 a. pr. Kr. tapo Ponto karalystės valda. 190 pr. Kr. Seleukidų karalius Antiochas III Didysis pralaimėjo romėnams Magnesijos mūšį. Tuo pasinaudojo satrapas Artašesas I ir apie 190 pasiskelbė Didžiosios Armėnijos karaliumi. Jis pradėjo Artašesidų dinastiją, įkūrė sostinę Artašatą.
Didžioji Armėnija (1467, kartografas Nicolaus Germanus, pagal Klaudijo Ptolemajo Geografijos žemėlapį, Nacionalinė biblioteka Varšuvoje)
Kitas armėnų satrapas Zarehas (Zariadresas) 189 pr. Kr. pasiskelbė Sofenos karaliumi. Valdant Tigranui II (95–56) Didžioji Armėnija suklestėjo, užėmė Sofeną (94), vėliau Siriją, Kilikiją, Mesopotamiją. Persų ir helenistinės kultūrų veikiama formavosi savita kultūra, plito zoroastrizmas, kiti Persijos ir helenistiniai kultai. Per karą su Roma 66 pr. Kr. Armėnija prarado Siriją, Finikiją, Rytų Kilikiją, bet išliko nepriklausoma (dėl įtakos Armėnijai ilgai varžėsi Roma ir Partų karalystė). Valdant Artavazdui II (56–34) Armėnija su Partais sėkmingai kovojo prieš Romą, prie Didžiosios Armėnijos trumpam prijungta Mažoji Armėnija. 62 po Kr. Randėjaus taika (Romos ir Partų) pripažinta Aršakidų valdomos Armėnijos nepriklausomybė.
Tigrano II moneta
238 Didžioji Armėnija pateko Sasanidų Persijos valdžion. Valdant Trdatui III (287–apie 332) ji atgavo nepriklausomybę, 301 buvo apkrikštyta (pirmoji krikščioniška pasaulio valstybė). Po krikšto Armėnija nutolo nuo Persijos. Armėnų Apaštališkoji Bažnyčia tapo svarbiausia armėnų kultūros puoselėtoja ir, praradus nepriklausomybę, tautos vienybės simboliu. Armėniją apie 390 pasidalijo Bizantija (atiteko maždaug 1/5 šalies) ir Persija. Nepaisant to, 5–7 a. suklestėjo armėnų kultūra, ypač literatūra (apie 405 sukurtas armėnų raštas), plėtojosi mokslas, susiformavo savita architektūra. Po 450–451 armėnų sukilimo persai atsisakė ketinimų diegti zoroastrizmą, po 481–484 sukilimo grąžino Armėnijai savivaldą.
Viduriniai amžiai
Amberdo tvirtovės griuvėsiai (7–13 a.)
591 didesnė Armėnijos dalis atiteko Bizantijai. Iš armėnų kilo daug šios valstybės veikėjų ir karvedžių (t. p. Makedonų imperatorių dinastija). 7 a. viduryje Armėniją užkariavo arabai. Armėnai, nors ir turėjo autonomiją, prieš arabus dažnai sukildavo (703, 748–750, 774–775, 850–855). Kalifatui nusilpus nuo 9 a. Armėniją valdė faktiškai savarankiški valdovai, nuo 886 karaliai Bagratidai. 961 šalies sostine tapo Ani (taip vadinta ir visa karalystė). Augo miestai, klestėjo amatai, prekyba, mokslas bei kultūra: istoriografija, filosofija, literatūra, dailė, architektūra. Susikūrė daugiau armėnų valstybių: Vaspurakano (908), Karso (961) ir kitos. 11 a. pirmoje pusėje Armėniją vėl užkariavo Bizantija, o 1064–71 beveik visą užėmė seldžiukai. Mažosios Azijos pietryčiuose susikūrė Kilikijos armėnų valstybė (1080–1375).
Kovodami su seldžiukais 12 a. armėnai išvadavo dalį Armėnijos, bet savarankiškos valstybės nesukūrė. Armėnija tapo Gruzijos karalystės kunigaikštyste. Po mongolų užkariavimo (1236–43) Armėnijos valstybingumas buvo panaikintas. Daug armėnų, gelbėdamiesi nuo užkariautojų, pasitraukė į Gruziją, kai kurie pasiekė tolimesnes Europos šalis (t. p. Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Lenkiją). Armėnija, kaip ir visa Užkaukazė, kelis šimtmečius buvo gretimų valstybių kovų arena.
Naujieji laikai
Nuolatiniai karai, sukilimai, tautinė bei religinė priespauda stabdė Armėnijos ūkio ir kultūros plėtrą. 17 a. pirmoje pusėje Armėniją pasidalijo Persija (Rytų Armėnija) ir Turkija (Vakarų Armėnija). Šalies tautinio išsivadavimo veikėjai siekė krikščioniškųjų valstybių paramos. Tuo naudojosi Rusija, pradėjusi užkariauti Užkaukazę. 1801–05 ji prisijungė Armėnijos šiaurės rytų dalį. Po 1826–28 karo Turkmenčiajaus taikos sutartimi (1828) Persija perdavė Rusijai likusią Rytų Armėniją – Jerevano ir Nachičevanės chanatus. Per 1828–29 karą su Turkija Rusija užėmė ir Vakarų Armėniją, bet pagal Adrianopolio taiką (1829) grąžino ją turkams. Daug armėnų atsikėlė į Rusijos valdomą Armėnijos dalį: iš Persijos daugiau kaip 40 000 (1828), iš Turkijos apie 90 000 (1829). Rusija kurį laiką rėmė armėnų tautinius siekius – jie buvo naudingi per kovas su Persija ir Turkija. 1870 Armėnijoje panaikinta baudžiava. 1877–78 karą užbaigusia San Stefano taikos sutartimi (1878 03 03) Turkija Rusijos reikalavimu garantavo armėnų saugumą, pažadėjo valdymo reformą. Berlyno kongresas (1878 06–07), kuriame Turkiją parėmė Didžioji Britanija, sumažino šiuos reikalavimus, bet armėnų klausimas tapo tarptautinės politikos objektu. 19 a. pabaigoje stiprėjo tautinis judėjimas, siekiantis apginti armėnus nuo turkų smurto ir suvienyti visą Armėniją. Susiformavo svarbiausios partijos: Hnčiak (Varpas, įkurta 1887 Ženevoje) ir Dašnakcutiun (Sąjunga, įkurta 1890 Tbilisyje), arba dašnakai.
Nuo 1894 Turkija vykdė masinio tautos naikinimo politiką (armėnų genocidas Turkijoje). Armėnai iš turkų valdomų žemių kėlėsi į Rusijai priklausančią Armėnijos dalį. Čia jiems bent negrėsė fizinis išnaikinimas, nors 1895 Rusijos valdžia uždarė armėnų mokyklas, bibliotekas, uždraudė spaudą, 1903 konfiskavo Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios turtą (1905 spaudos draudimas panaikintas, Bažnyčios turtas grąžintas). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Turkijos vyriausybės įsakymu apie 1,5 mln. armėnų buvo išžudyta, šimtai tūkstančių perkelti į Siriją ir Mesopotamiją – ten mirė badu ir nuo ligų. Daug armėnų emigravo į Rusiją, Artimuosius Rytus, Jungtines Amerikos Valstijas, Prancūziją. Vakarų Armėnijoje jų nebeliko. Turkų grėsmė vertė dalį armėnų bendradarbiauti su Rusijos valdžia. Žlugus carizmui 1917 03–11 Armėniją valdė Tbilisyje veikęs Užkaukazės ypatingasis komitetas.
turkų deportuojami armėnai (Harputas, 1915)
Armėnijos Respublika
Po Spalio perversmo (1917) Rusijoje rusų įtaka Užkaukazėje susilpnėjo. Armėnų, gruzinų ir azerbaidžaniečių partijų 1917 11 28 Tbilisyje įkurtas Užkaukazės komisariatas 1918 02 23 sušaukė Užkaukazės seimą, kuris 1918 04 22 įkūrė Užkaukazės Demokratinę Federacinę Respubliką. Jai suirus įvairių partijų sudaryta Armėnijos nacionalinė taryba 1918 05 28 paskelbė nepriklausomą Armėnijos Respubliką, į kurios vyriausybę įėjo daugiausia dašnakai. Sovietų Rusija, nors 1918 01 11 dekretu Dėl Turkijos Armėnijos buvo deklaravusi armėnų tautos apsisprendimo teisę, Bresto taika (1918 03 03) atidavė turkams visą Vakarų ir dalį Rytų Armėnijos.
1918 04–05 Turkija užėmė didesnę šalies dalį. 1918 06 04 Armėnija buvo priversta pasirašyti Batumi sutartį, jai liko vos 12 000 km2 teritorijos. Antantės šalių spaudžiama Turkija pagal Mudroso paliaubas (1918 10 30) turėjo palikti užgrobtas žemes. Armėnija atgavo Aleksandropolį (dabar Giumri) ir Karsą. 1918 12 Armėnija kariavo su Gruzija dėl Achalkalaki ir Borčalinsko, dabar Marneuli, apskričių (po Mudroso paliaubų Užkaukazę kontroliavę britai 1919 pradžioje padalijo ginčijamą teritoriją abiem valstybėms, patys liko neutralioje Lori zonoje). 1919 06 Armėnija užėmė turkų inspiruotą vadinamąją Arakso respubliką Nachičevanėje. 1919–20 kariavo su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho ir kitų armėnų gyvenamų regionų. 1920 01 Paryžiaus taikos konferencijoje Antantės valstybės de facto pripažino Armėnijos Respubliką.
Armėnija 2 a. pr. Kr.–1923
1920 05 Sovietų Rusija, remiama vietos bolševikų, nesėkmingai bandė užgrobti Armėniją, 1920 vasarą užėmė Kalnų Karabachą, Zangezurą ir Nachičevanę. Sèvres’o taika (1920 08 10) Antantės šalys de jure pripažino Armėnijos Respubliką, įpareigojo Turkiją grąžinti jai visas etnines armėnų žemes. Nustatyti valstybės sienas buvo pavesta Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui T. W. Wilsonui (1920 11 jis paskelbė sienų projektą, pagal kurį Armėnija turėjo būti apie 150 000 km2 ploto, bet pasikeitus politinei padėčiai projektas nebuvo įgyvendintas).
Sovietinė respublika
Vėl pradėjusi karą Turkija užėmė apie 2/3 Armėnijos (Armėnijos–Turkijos karas, 1920 09–12). Vykstant taikos deryboms, Jerevane sudaryta koalicinė bolševikų ir dašnakų vyriausybė 1920 11 29 paskelbė Armėnijos SSR. Dašnakai netrukus iš vyriausybės buvo pašalinti. 1921 02 jie organizavo sukilimą, kuris 1921 04 buvo numalšintas (Zangezure sukilėliai išsilaikė iki 1921 06). Sovietų Rusijos ir Turkijos pasirašyta Maskvos sutartis (1921 03 16) patvirtino dabartines Armėnijos sienas. 1923 Lozanos taika Antantės valstybės atsisakė savo ankstesnių reikalavimų Turkijai grąžinti Armėnijai etnines armėnų žemes.
1922 12 Armėnija, kaip Sovietų Rusijos 1922 03 sukurtos Užkaukazės Federacijos dalis, įėjo į SSRS. 1936 tapo sąjungine respublika. Ji buvo sovietizuojama – patyrė visus sovietinės valdžios vykdomus politinius, ekonominius, socialinius bei kultūrinius pertvarkymus. Buvo represuoti visų partijų (išskyrus bolševikų) nariai, Armėnijos kariuomenės vadai, 4 dešimtmetyje – žymiausi kultūros ir visuomenės veikėjai; ypač nukentėjo pabėgėliai iš Vakarų Armėnijos. Numalšintas 4 dešimtmečio ginkluotas valstiečių priešinimasis žemės ūkio kolektyvizacijai. Persekiota Bažnyčia – siekta panaikinti jos telkiančią įtaką ir autoritetą. Vis dėlto sovietmetis armėnams buvo palyginti sparčios ekonominės ir socialinės plėtros, nors ir pagal vienpusišką sovietinį modelį, laikotarpis: šalis tapo agrarine industrine.
Po Antrojo pasaulinio karo sovietinės propagandos paveikti į Armėniją sugrįžo tūkstančiai repatriantų iš Artimųjų Rytų; daug jų netrukus buvo ištremta į Sibirą.
1988 12 07 Šiaurės Vakarų Armėnijoje įvyko didelis žemės drebėjimas, visiškai sunaikinęs Leninakano (dabar Giumri), Spitako ir kitus miestus. Žuvo apie 25 000 žm., apie 400 000 neteko pastogės. Tais pačiais metais kilo Kalnų Karabacho armėnų (jie sudarė apie 80 % regiono gyventojų) ir azerbaidžaniečių etninis konfliktas, vėliau peraugęs į karą.
Nepriklausoma Armėnija
armėnų manifestacija genocido aukoms paminėti (Jerevanas, 1989 04)
Iš judėjimo už Kalnų Karabachą susiformavo svarbiausia opozicinė Armėnijos partija – Armėnijos nacionalinis judėjimas. 1990 jos atstovai laimėjo rinkimus į Armėnijos SSR Aukščiausiąją Tarybą, kuri 1990 08 23 paskelbė Armėniją suverenia, o Kalnų Karabachą Armėnijos dalimi. 1991 09 21 paskelbta Armėnijos nepriklausomybė (Armėnijos Respublika). 1991 10 Armėnijos nacionalinio judėjimo pirmininkas L. Ter Petrosianas per visuotinius rinkimus išrinktas prezidentu (1996 perrinktas). 1991 12 Armėnija tapo Nepriklausomų Valstybių Sandraugos nare.
1994 05 karo veiksmai Kalnų Karabache nutraukti, bet dėl regiono statuso nesusitarta. 1995 priimta nauja konstitucija ir pasirašyta sutartis su Rusija dėl jos karinių bazių Armėnijoje (1997 čia buvo apie 4300 rusų kareivių). Dėl Kalnų Karabacho problemos bei ūkio krizės (būdingos visoms posovietinėms šalims), dar padidėjusios dėl Azerbaidžano vykdomos ekonominės blokados, L. Ter Petrosianas 1998 02 atsistatydino. 1998 03 prezidentu išrinktas buvęs Kalnų Karabacho prezidentas R. S. Kočarianas.
1477
Armėnija 21 amžiuje
Armėnijos 21 a. politinį gyvenimą sąlygojo stabilus konservatyvios politinės partijos dominavimas vidaus politikoje, įsisenėję konfliktai su gretimomis Turkijos ir Azerbaidžano valstybėmis, kitę integracijos į tarptautines organizacijas prioritetai bei valstybės valdymo ir ekonominių reformų siekiai.
1995–2018 parlamentinę daugumą Armėnijoje turėjo ir vyriausybę formavo konservatyvi Respublikonų partija ir smulkesni jos sąjungininkai. Politinė sistema iki 2018 buvo dominuojama prezidento institucijos, o valdę prezidentai buvo remiami arba priklausė Respublikonų partijai.
R. S. Kočariano prezidentavimo metais (1998–2008, 2003 perrinktas) stabiliai stiprėjo šalies ekonomika, vestos derybos su Azerbaidžano dėl taikaus Kalnų Karabacho konflikto sprendimo, siekta suartėjimo su Europos Sąjunga (ES) ir Vakarų šalimis. 2001 Armėnija tapo visateise Europos Tarybos nare. Per 1999 Armėnijos parlamente surengtą teroro aktą žuvo valstybės premjeras ir parlamento pirmininkas. Opozicija dėl šio įvykio kaltino prezidentą. R. S. Kočarianas kritikuotas ir dėl korupcijos bei rinkimų klastojimo. 2008 protestai dėl prezidento rinkimų rezultatų klastojimo R. S. Kočariano sprendimu buvo numalšinti policijos, opozicijos lyderiai persekioti. Armėnijos kariai dalyvavo 1999 Kosovo taikos palaikymo misijoje, iki 2008 – Jungtinių Amerikos Valstijų vadovaujamame Irako kare.
Prezidento S. Sargsiano valdymo (2008–18, 2013 perrinktas) pradžia sutapo su pasauline finansų krize 2009. Armėnijos ekonomika išvengė ilgos recesijos, tačiau nedarbo lygis 2009–19 išliko stabiliai aukštas. 2008 S. Sargsianas aktyviai, bet nesėkmingai siekė susitarti su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho konflikto. Pirmoji šio prezidento kadencija žymėjo pastangas suartinti Armėniją su ES ir pasirašyti Asociacijos sutartį. Antroje kadencijoje prioritetai netikėtai pasikeitė: 2013 09 nuspręsta Armėniją integruoti į Rusijos vadovaujamą Eurazijos Ekonominę Bendriją; 2015 Armėnija įstojo į naujai įkurtą Eurazijos Ekonominę Sąjungą. Armėnijos integracija į Rusijos vadovaujamą postsovietinių valstybių organizaciją sustabdė Armėnijos suartėjimą su ES. Valdant S. Sargsianui įgyvendinta Armėnijos politinės sistemos reforma: po 2015 konstitucinio referendumo nuspręsta ją iš pusiau prezidentinės pakeisti į parlamentinę. Reforma apribojo prezidento ir išplėtė ministro pirmininko galias (pokyčiai įsigaliojo 2018).
Opozicija kaltino reformą rėmusį S. Sargsianą siekiu išlaikyti valdžią pasibaigus prezidento kadencijoms. 2018 04, po dviejų prezidento kadencijų, jis tapo ministru pirmininku. Tai išprovokavo visuotinius protestus, po 6 d. prie protestuotojų prisijungus kariuomenės atstovams S. Sargsianas atsistatydino. 2018 05 ministru pirmininku išrinktas protestuotojų remiamas Nikolas Pašinianas. Pradėti antikorupciniai tyrimai prieš aukšto rango Armėnijos valdininkus ir buvusi prezidentą R. S. Kočarianą. Per 2018 12 pirmalaikius parlamento rinkimus daugumą laimėjo Nikolo Pašiniano vadovaujamas opozicinis Mano žingsnio aljansas. Nuo 1995 Armėniją valdžiusi Respublikonų partija į parlamentą nepateko. 2018 Armėnijos prezidentą pirmą kartą rinko parlamentas, juo tapo Armenas Sarkisianas. 2019 ministru pirmininku vėl tapo Nikolas Pašinianas.
Nikolas Pašinianas per 2018 balandžio protestus (Jerevanas, 2018 04 18)
Armėnijos 21 a. užsienio politiką sąlygoja užšaldytas ir vis atsinaujinantis konfliktas dėl etninių armėnų gyvenamos Kalnų Karabacho teritorijos, tęsėsi nesėkmingos taikos derybos tarpininkaujant tai Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai, tai Rusijos vadovaujamos Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalims. Armėnijos ir Turkijos santykius lėmė istorinė įtampa dėl 20 a. pradžioje Osmanų imperijos vykdyto armėnų genocido (armėnų genocidas Turkijoje). 2009 pradėta darėtis dėl 1993 nutrūkusių diplomatinių santykių atkūrimo, atidarytos sienos; įtampa atsinaujino dėl Armėnijos siekio, kad tarptautinė bendrija pripažintų armėnų genocido faktą (2020 jį oficialiai yra pripažinusios 32 pasaulio šalys, tarp jų Jungtinės Amerikos Valstijos ir Rusija; Turkija armėnų genocido nepripažįsta). 2015 diplomatinių santykių su Turkija atkūrimo procesas vėl sustabdytas.
Armėnijos ekonomikai ir politikai 21 a. didelę įtaka daro santykiai su Rusija: Armėnija yra priklausoma nuo iš Rusijos importuojamų energijos išteklių, Rusija turi nuolatinę karinę bazę Armėnijos, priklausančios Rusijos vadovaujamoms tarptautinėms organizacijoms (t. p. ir karinei Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai), teritorijoje.
Reikšmingą 21 a. armėnų visuomenės dalį sudaro diaspora – ne Armėnijos teritorijoje gyvena apie 8 mln. armėnų. Nuo 2007 įteisinta dviguba pilietybė diasporą padarė ekonomiškai svarbia jėga ekonomiškai besivystančiai šaliai. Korupcija lieka aktualia problema, nors per 21 a. padaryta pažanga. Pagal politinių ir pilietinių laisvių tarptautinį vertinimą (2020, Freedom House) Armėnija laikoma pažangą darančia iš dalies laisva valstybe.
2020 09 27 atsinaujino Armėnijos ir Azerbaidžano kariniai susirėmimai Kalnų Karabache. Tarpininkaujant Rusijai 11 09 sudarytas abiejų šalių susitarimas, kuriuo nutrauktos Armėnijai nesėkmingos daugiau kaip 6 savaičių kovos (žuvo daugiau kaip 1400 žm., tūkstančiai paliko savo namus). Armėnija sutiko perleisti Azerbaidžanui kai kurias Kalnų Karabacho dalis, kurias ji kontroliavo nuo 20 a. 10 dešimtmečio. Kalnų Karabache dislokuoti Rusijos kariniai daliniai, saugantys transporto koridorių, jungiantį Armėniją ir Kalnų Karabachą. Šis susitarimas sukėlė Armėnijos visuomenės nepasitenkinimą ir tūkstantinius protesto mitingus, reikalaujančius Nikolo Pašiniano atsistatydinimo. Pirmalaikius parlamento rinkimus 2021 06 laimėjo Nikolo Pašiniano partija (53,92 % balsų), R. S. Kočariano blokas Armėnija surinko 21,04 % balsų.
Armėnija t. p. yra Jungtinių Tautų (1992) ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (1992) narė.
3195
2271
Armėnijos konstitucinė santvarka
Armėnijos partijos ir profsąjungos
Armėnijos ginkluotosios pajėgos