asimiliacija

asimiliãcija, visiškas ar dalinis garso supanašėjimas su kitais to paties arba gretimo žodžio garsais, keičiantis to garso fonologinę vertę; pozicinė neutralizacija. Yra kelios asimiliacijos rūšys. Pagal panašėjimo nuotolį skiriama artimoji, arba kontaktinė (supanašėja gretimi garsai, pvz., lietuvių dẽga: dè[k]ti), ir tolimoji, arba distancinė (supanašėja negretimi garsai, pvz., lietuvių tarmėse pašišiáušti ← pasišiáušti, čirščmai ← cirščmai ← tirštmai), pagal panašėjimo laipsnį – visiška (italų otto ‘aštuoni’ ← lotynų octo, lotynų collis ‘kalnas’ ← *colnis) ir dalinė (lietuvių vẽža: vè[š′]ti, plaũkia: plaũ[g]damas), pagal panašėjimo kryptį – regresyvinė (vėlesnis garsas veikia ankstesnį, pvz., lietuvių bga: b[k]ti, kãsa: kà[š′]čiau) ir progresyvinė (ankstesnis garsas veikia vėlesnį, pvz., lietuvių tarmėse iš[č′]no ← išcino ← ištno, latvių tarmėse v$\underset{\text{'}}{e}$ls ‘velnias’ ← v$\underset{\text{'}}{e}$ns) asimiliacija. Dalinei asimiliacijai priklauso priebalsių palatalizacija ir užpakalinės eilės balsių [a], [ā] virtimas [e], [ē] po minkštųjų priebalsių. Asimiliaciją reikia skirti nuo akomodacijos. Panašus reiškinys – sinharmonizmas, priešingas – disimiliacija.

1824